sekmadienis, gegužė 31, 2009

Kai gamta šaukia – atsiliepk! (paremta tikrais faktais)



Veiksmo vieta: Kambodža, neapgyvendinti laukai ir krūmai kažkur prie Kratie miestelio.










Svarbi detalė: visi galimi sutapimai su realiais asmenimis arba vietovėmis šiame įraše NĖRA atsitiktiniai.

PS: Edita apie šį įrašą kol kas nežino – pamatys tik ryt, jei tada jo nebeliks, reiškia, nepatiko ir ištrynė. Bet žinant ją, manau, kad šitas įrašas išgyvens, nors man ir klius:)


Miręs miestas – Angkoras



Kambodžos turizmui ir apskritai valstybės pajamoms milžinišką įtaką turi vienas objektas – beveik tūkstančio metų senumo šventyklų kompleksas Angkoras. Sakoma, kad čia vienas lankomiausių turizmo objektų Azijoje – o Kambodža tuo neblogai naudojasi, už 1 dienos bilietą lupdama 20 $ (kas čia yra milžiniški pinigai), už 3 dienų – 40 $. Pabūti Kambodžoje ir neaplankyti Angkoro – čia kaip Paryžiuje nepamatyti Eifelio. Taip ir padarėm – pirkom bilietus dviem dienom ir per jas naršėm tūkstančio metų senumo istoriją.

Angkoras – buvęs didžiulis khmerų senovės miestas (XI-XIV a.), imperijos sostinė, kuri savo viršūnę pasiekė panašiu metu, kai Vytautas neva girdė žirgus sūrioje Juodojoje jūroje – Angkore tuo metu gyveno apie milijoną žmonių (didieji pasaulio miestai tada dar buvo besivystantys kaimeliai arba gerokai mažesni miestai). O vėliau žlugo, ir apie 500 metų buvo užimtas gamtos – apaugo džiunglėmis. Ir tik XIX a. prancūzai atrodo daugybę Angkoro šventyklų giliai džiunglėse, nuo tada prasidėjo jų atsikovojimas iš gamtos. Kelios šventyklos iki šiol paliktos natūraliai, kaip buvo rastos – didžiuliai medžiai užaugę tiesiai nuo jų sienų, ir tik vėliau šaknimis pasiekę žemę – atrodo įspūdingai. Tiesa, šikniai raudonieji khmerai ir čia spėjo prikišti nagus – ko nesunaikino džiunglės, sugriovė jie. Tai kai kurios šventyklos iki šiol likusios kaip didžiausi pasaulyje 3D puzlai archeologams – detalės visos, tik sumestos į krūvą, reikia atstatyti. Visas Angkoras nesuvokiamai didelis – buvom pasiėmę tuk-tuką, kad apvažinėti bent dalį teritorijos – tarp kai kurių šventyklų atstumai siekia 15-35 km. O jų ten dešimtimis..

Įspūdį paliko dvejopą – iš vienos pusės, milžiniška teritorija su įspūdingais statiniais arba jų griuvėsiais, iš kurių kiekvienas naujutėlaitę mūsų Trakų pilį lenktų keliskart (kada ten ji atsatyta, 8-ajame dešimtmetyje, jei neklystu?). Iš kitos pusės – turistų ir vietinių turgininkų masės gerokai sumažina tos viduramžių dvasios likučius. Ir dar įkyrūs nuolatiniai prašymai iš vaikų – pirk vandens už dolerį, pirk knygų, pirk vaisių, pirk skarą, pirk dūdelę.. Pusę laiko užima šventyklų apžiūrėjimas, pusę – atsakinėjimas įkyriems prekeiviams, ir ypač vaikams, kad tau šiuo metu nieko nereikia (apie jų pardavimo sugebėjimus ir taktiką būtų galima atskirai nemažai prirašyti – va čia tai įgimti sugebėjimai parduoti!). Bet kuriuo atveju 2 dienas iš 100 vertėjo praleisti tarp šių khmerų šventyklų.

Istorijos užteks, nuotraukose vaizdai daugiau pasakys.

Pati didžiausia Angkoro šventykla – Angkor Wat, su aplink iškastu Neries pločio apsauginiu kanalu. Didžiulė (čia berods didžiausias pasaulyje žmogaus statinys dievams – pagal plotą lenkia ir piramides), restauruota iki galo, bet ne ji mums paliko didžiausią įspūdį.



Va kas likę iš kai kurių šventyklų visoje teritorije:





O mums labiausiai patiko Ta Phrom šventykla – joje palikti didžiuliai džiunglių medžiai, šakos ir šaknys per 500 metų apraizgę sienų akmenis ir tapo šventyklų dalimi – išpjausi medžius, sugrius sienos. Beje toje pačioje šventykloje buvo filmuotas „Kapų plėšikė Lara Kroft“, mes filmo taip ir nematėm, bet dabar teks pažiūrėti – atpažinsim kai kurias vietas.



Čia Laros Kroft/Angelinos Jolie „įėjimas“:



Medžiams užaugti žemės čia nereikėjo – užteko sienų:




Ir dar bonusas – du niekur iki šiol nepublikuoti video įrašai iš filmo „Kapų plėšikės Laros Kroft“ filmavimo. Pirmas – ekspromtinis „Kur dingo Lara?“:



Ir antras – alternatyvi Laros Kroft filmo pabaiga (sorry, tik su rusišku necenzūruotu vertimu):



Daugiau nuotraukų iš Angkoro – albume (atkreipkit dėmesį į medžių, kurie auga ant sienų, šaknis:)

PS: prieš porą dienų su Žilvino pagalba (iš čia nenorim pirkt bilietų internetu – sako, nesaugu mokant kreditine) apsipirkom bilietų Filipinams – pataikėm ant akcijos „Cebu Pacific“, tai paėmėm 3 vidinius skrydžius tarp salų vos po 17 dolerių, kurie mums sutaupys laiko, pinigų (žeme važiuoti autobusu būtų brangiau, be to, ne visos salos pasiekiamos keltais) ir nervų. Vis dar lieka nusipirkti bilietus į pačius Filipinus iš Vietnamo – esu nusižiūrėjęs po 100 dolerių, kas šiaip nėra daug, lyginant su realiom kainom, bet vis dar laukiu kokių akcijų:)



penktadienis, gegužė 29, 2009

Gyvenimas upeje ir salia jos



Kambodzoje labai norejom praplaukti laivu upe, nes gyvybe palei upe cia virte verda. Buvo du variantai - nezmoniskai brangus, ar pigesnis (salyginai 15 doleriu kaina tik turistams, vietiniams tik apie 8 $), trumpesnis ir idomesnis del pacios upes. Isbandem - 6 su puse valandas plaukem nuo Battambango iki Siem Reapo (kur salia yra garsusis Angkoras).

Ir tikrai buvo verta - vaizdai palei upe nerealus, dar ypac kai pradejom anksti ryte, kol saule neaukstai ir apsvietimas fotografavimui idealus. O plaukem tokiu laiveliu per kelias upes, veliau ir per dideli ezera:


Tiesa, sedeti vienoje vietoje 6 valandas nebuvo labai patogu, ypac kai is vienos puses moteriske beveik remiasi i sona, is kitos prisispaudes pagyvenes vyriskis. Ta moteriske nekukli - ziurejo ziurejo su sypsena i Edita, galiausiai paeme jos ranka, paciupinejo - keista jiems tokia odos spalva:) Ganetinai prisigrude plaukem:


Upes vaizdai anksti ryte:



Salia upes - simtai tokiu lusneliu, kuriose gyvena vietiniai. Buvo ir prastesniu nei si:


Upe naudojama viskam - ne karta matem, kaip mamos virs laiveliu krasto laiko savo mazus vaikus, kol sie atlieka gamtinius reikalus tiesiai i upe. O ir tualetu tokiu daug tiesiai virs upes - gali matyti plaukiojancias zuvis, gamta ir higiena niekam nerupi:) Kai vieni i upe atlieka savo gamtinius reikalus, kiti tuo tarpu joje skalbiasi:


Arba valosi dantis:


Arba plauna galva:


Arba zvejoja - cia pagrindinis privalumas gyventi salia upes. Zvejyba dazniausiai vyksta tinklais, kam tos meskeres:)


Moterys cia irgi moka uzmesti tinklus:


Ant upes esanciu kaimeliu (tokiu kaimeliu visi namai pastatyti ant plaustu - ir juda kartu su upes potvyniais arba atoslugiais) uniformuoti moksleiviai i mokykla keliauja valtimis:


Tuo tarpu "darzelinukai" gauna susirasti uzsiemimu patys salia upes:


Kai kas maudosi - patogu, zengi per slenksti ir jau gali nerti i upe:)


Va tokie kaimeliai ant vandens - praplaukem ju keleta:


Praplaukiant matosi namu vidus - butinai televizorius, hamakai, visokie namu rakandai, nuogi lakstantys vaikai:


Geriau uz bet koki istorijos vadoveli Kambodzos istorija atsispindi zmoniu veiduose (tu, kurie nesisypso):


Uzauges bus jureiviu:


Dar keletas kadru is upes albume.

Situacija pries keliolika minuciu: skamba telefonas, rodo kazkoki numeri is triju skaiciu +007 ar panasiai, atmetu kaip visada, kam reikes, pagaus el. pastu. Skamba dar karta, vel atmetu, skamba trecia karta - galvoju, gal kazkas svarbaus, kad toks nekantrus. Atsiliepiu. Toks balsas su siek tiek zemaitisku akcentu: "Labdien, as cia pagal skelbima skambiju, jums reikia degalines operatoriaus?" Cia beveik net nera degaliniu!:)

Minus kokie 6 Lt :)))



ketvirtadienis, gegužė 28, 2009

Nors esam pasauly tik tryyys milijonai...



Tikimybė atsitiktinai sutikti lietuvį Kambodžos sostinėje Pnompenyje turbūt lygi vienai iš kelių tūkstančių ar milijono – bet mums kažkaip pavyko :)

Vaikštom mes šiandien muziejuje – buvusioje mokykloje, kuri raudonųjų khmerų valdymo metais buvo paversta į žiaurų kankinimo kalėjimą (kažkas panašaus, kaip KGB muziejus Vilniuje, tik Lietuvoje ekspozicijos įrengtos geriau). Ir staiga priešais matau laiptais lipantį matytą veidą – spoksau kokias tris sekundes į jį, nes pagalvojau, kad per daug žinių laidų Lietuvoje prisižiūrėjau ir man vaidenasi, jis irgi žiūri į mane, matyt, nustebęs, kas čia sustojo ir spokso į jį. Ir tik kai lietuviškai pasisveikinau, gavęs tokį pat atsakymą supratau, kad nesivaidena – netyčia susitikom su LR Užsienio reikalų ministru Vygaudu Ušacku.


Šnektelėjom keletą minučių, nustebę, kad taip netyčia pasaulio užkampyje įmanoma tautiečių sutikti. Jis čia porai dienų atvykęs į Europos ir Azijos užsienio reikalų ministrų susitikimą, mes trumpai papasakojom apie savo kelionę, apie aplankytų šalių skirtumus. Ministras susidomėjo ir pasiūlė grįžus padaryti prezentaciją apie šias šalis užsienio reikalų ministerijoje, kaip supratau, tiems, kas dirba su Azija (gal net iš kursiokų ką sutikčiau, jų ten krūva dirba:). Paskui pasiūlė netgi nuotraukų parodą – paliko savo vizitinę, mes davėm nuorodą į blogą, ir sutarėm susirašyti grįžus į Lietuvą, gal kas pavyks.

Ne tiek ir mažai tie 3 milijonai visgi...

Apdeitas po kelionės: jablynkšt, pavyko.


Kambodza - Battambang miestas ir aplink ji



Pirmi ispudziai Kambodzoje - pasienio mieste Poipet. Po Tailando, cia kaip Kaliningradas po Lietuvos - gatves neasfaltuotos, tai dulkiu beveik kaip Saharoje per smelio audra:


Susiradom viesbuti, norejom imti kambari uz 6 $, pasiule primoketi 4 $ ir gauti tokia prabanga" - o ka, pora dienu per kelione galim sau leisti:)) Cia tikrai buvo geriausias viesbucio kambarys, koki turejom kelioneje - su TV, saldytuvu, daug nereikalingu baldu ir tt. O mes jau ipratom prie spartietisku salygu - lova ir sienos, plius WC kambarelis. Bet kaip pamatem veliau - Kambodzoje kainos zemesnes (bent jau viesbuciu - maisto kol kas nelabai pajutom skirtumo pvz. nuo Tailando, nes cia jie stengiasi kaip imanoma turistus ismelzti), sostineje Pnom Penyje turime gera viesbucio kambari uz 7 $ - kokiam Kuala Lumpure toks butu kainaves bent jau 40-50 doleriu. Cia kambarys Battambange:


Battambangas - antras pagal Kambodzos miestas su keliais simtais tukstanciu gyventoju, bet jame tik 5 gatves teturi pavadinimus! Visur kitur - orientuokis kaip nori, pagal saule ir zvaigzdes:) Centre riogso turgus, salia - grazus kvartalas, likes is prancuzu kolonijiniu laiku, kai kur aptvarkyta, bet siaip chaoso daugiau. Ypac vaziuojant motoroleriu pasijuto - jokiu kelio zenklu, sankryzose kas pirmesnis, tas ir vaziuoja. Beje, cia vairavimas vel desine kelio puse, tai is naujo priprasti - nes per tiek laiko, jau ipratau vaziuoti britiskai - kaire puse.


Minetas turgaus pastatas pro musu viesbucio balkona:


Irgi is balkono:


Pasisamdem pora motoroleriu-gidu, kurie mus visa diena paveziojo po apylinkes. Galvojom, issinuomosim ir patys galesim apvaziuoti, bet rasti normalu vieskeliu zemelapi cia nebuvo imanoma.. Buda:


Prie zuvies turgaus sauleje dziovinama turbut lasisa:


Paragavom vietinio ir tik sitame Kambodzos mieste randomo "patiekalo"- "sticky rice". Esme tokia - atpjautame bambuko kamiene prikisama ryziu, sumaisytu su kokoso pienu ir juodosiomis pupelemis, o vienas galas uzkemsamas banano zievemis. Tada tokie ryziai idaryti bambukai dedami virs zariju ir pora valandu "kepami":


Nulupus apdegusia bambuko zieve turim patiekala - bereikia sulauzyti bambuka ir su atlauzta zieves dalimi kabinti sukibusius saldzius ryzius - visai skanu buvo:


Krokodilu fermoje:


Ryziu "popieriaus" gamyba - buvome pas zmones, kurie is ryziu gamina paplotelius, arba kitaip "ryziu popieriu" spring rollsams ir kitiems patiekalams. Vaizdas kaip simtmeciu atgal - trina ryzius rankomis, kaitina ant molinio peciaus lauke, dziovina salia gatves ir tt. - bet taip dirbdami nuo ankstyvo ryto iki saules laidos turi garantuotas pajamas (ryziu popieriu parduoda vietiniams supirkejams - galbut ir i Lietuva eksportuoja?).


Edita gavo dziaugsmo pasidziaugti svetimais vaikais:)


Viename is raudonuju khmeru zudyniu lauku - paminklas aukoms, uz stiklo matosi ju kaukoles ir kaulai:


"Bamboo train"- originalus budas, kai turint viena gelezinkelio atsaka reikia padaryti susisiekima i abi puses. Traukiniai juk neprasilenks, bet vietiniai khmerai sugalvojo, kaip tai isspresti - pasidare lengvus ir greitai isardomus bambuku traukinius - metaliniai ratai, pritaikyti nuo karo laiku masinu, o ant ju uzdedamas is bambuku padarytas lengvas virsus. Plius menkas varikliukas. Sedi ir vaziuoji - jei priesais atvaziuoja kitas toks pat bambuku "traukinys" - yra savos taisykles, kuris turi buti isardytas ir nukeltas nuo begiu, o veliau vel sudetas - tas, kuriame maziau zmoniu arba maziau daiktu.


Veliau jau patys issinuomave motoroleri paklaidziojom aplink miesta - uztikom is upes grizusius zvejus su didziausiais krepsiais zuvies. Bet vaizdas velgi toks - ne XXI amzius.. Atnesa tuos krepsius su zuvimi i kranta, deda ant svarstykliu, sveria, keli zmones uzrasineja svori, salia duksta vaikai, kvapas - kaip zuvies turguje, i mus visi ziuri kaip i ateivius, juokiasi, kai juos fotografuojam...



Dar radom jau nebeveikiancia Pepsi ispilstymo fabrika - salia senukas slave saligatvius, pasirodo, sargas, tai zenklai susikalbedami isiprasem, kad atrakintu fabrika ir ileistu i vidu.


Nustojo lyti, einam lauk. Neissimiegojau sianakt - kadangi kambary turim TV, nakti ziurejau Cempionu lygos finala. Pradzia zadejo daug, bet paskui kazkaip nuvyle - pasyvokai abi puses zaide, arba as labai miego norejau ir taip atrode:)

Dar nuotrauku is Battambango - albume.

PS: Ko nieks nesaket, kad musu nuotraukose per daug kontrasto - ant mano mazojo kompo jos atrodydavo ok, o kai perkeliam i interneta, per daug kontrastingos - manem, kad cia ju monitoriai nesureguliuoti, bet dabar itariam, kad patys kalti - reiks koreguoti fotiko nustatymus ir ziureti, ar mano kompas normaliai sureguliuotas:)