trečiadienis, liepos 29, 2009

Tailandietiškas lietuviškų šašlykų pakaitalas



Ši nuotrauka daryta Chiang Mai, Tailande - kelias dienas praleidę pas Rūtą ir Vilių, vakarais dažnai iš naktinio turgaus parsinešdavome tokių mūsų akyse keptų vėrinukų namo - labai skaniai visiems sulįsdavo:


O čia šįvakar išbandėm tuos pačius vėrinukus Vilniuje - nedrįsčiau to pavadinti tailandietišku patiekalu, nes čia viskas per daug paprasta ir būdinga ne tik Rytams, bet vis tiek - tai pirmasis maistas, kurį Lietuvoje mes "nusikopijavome" iš Tailando. Bet ne paskutinis - maloniai nustebom, kad Lietuvoje galima rasti dauguma ingridientų, kurių reikia tailandietiško raudonojo kario paruošimui, artimiausiu metu išbandysim ir jį (jei pavyks, turbūt parašysim, jei ne - paliksim tyliai istorijai:)




Jei norite paįvairinti skrandžio gyvenimą vasarą nuo lietuviškų šašlykų, labai paprasta: ant medinių pagaliukų sumaunat prieskoniuose ištrintos ir plonais gabaliukais supjaustytos vištienos filė, ananasų, paprikų ir vos keletą minučių pakepat ant žarijų. Tada dar užmaukit slyvinį pomidorą (nepadarykit klaidos, kaip mes pradžioj - kepėm ir jį, kol supratom, kad jį geriau užmauti ant iškepusio vėrinuko:). Padažui, kaip ir Tailande, nusipirkom saldžiarūgščio raudono padažo, ir aštraus skonio mėgėjams - dar ir aitriųjų paprikų padažo (aštrumas tikrai priminė Tailandą:).

Skanaus!

(Kas norit išbandyti raudonąjį karį -
skaitykit čia, mums pavyko ir patiko)

PS: o už desertus žinot, kas gaunat ne viešas padėkas - mielai bet kada pakartosim :))



pirmadienis, liepos 27, 2009

Lietuviški atradimai (aplink Birštoną)



Kadangi nusprendėm šį blogą palikti kelionėms (po savo kiemą, po Lietuvą, ar po pasaulį - nesvarbu) ir nuotraukoms, taip ir pabandom - kelios nuotraukos iš šio savaitgalio pakeliavimo aplink Birštoną - Prienų ir Trakų rajonuose (jei jau perėjom prie Lietuvos, negalvokit, kad su Azija jau baigėm - tik tingim dar šiek tiek:).

Napaleono kepurė kažkur tarp Aukštadvario ir Birštono, nors oficialus piliakalnio pavadinimas yra Lepelionių:


Verta užkopti ant kepurės dėl lietuviško peizažo:


Aukštadvaryje radom beveik 400 metų senumo buvusį vienuolyną su koplyčia, kuriame dabar veikia senelių prieglauda. Sargas pasitaikė nepiktas, todėl leido net iš vidaus apžiūrėti - pvz. koplyčią, kurioje tarybiniais metais buvo įrengta krepšinio aikštelė. Aplinka mums patiko, todėl rezervavomės vietas senatvei - turėtų būti neblogai.


Tik keista, kad tokiame didžiausiame pastate (sienų storis įspūdingas - apie metrą) gyvena vos 13 valstybės išlaikomų senukų. Prabangi senatvė:)


Klausimų visiems sukėlė niekur nematyta parduotuvė, pavadinimu "Mokomoji parduotuvė". Čia kas ką moko apsipirkinėt, patyrę išlaidautojai nepatyrusius, moterys vyrus ar kaip?:)


Stakliškėse, netoli Birštono, yra daug gėrio. Aukščiausias ir iš toliausiai matomas- bažnyčia.


Į kurią mūsų nieks nenorėjo įleisti:


"Stakliškių midaus" gamykla savaitgaliais irgi į vidų neįsileidžia, užtat šalia veikia baras, kuriame galima paragauti visų įmanomų čia gaminamų gėrimų. Išsirinkti visai nesudėtinga, jei tuo metu į barą užeis koks vietinis "Stakliškių midaus" produkcijos testuotojas - pakonsultuos nemokamai, dar ir vietines naujienas sužinosit.


Po midaus galima rasti ir deserto - netoliese yra toks mažas šakočių kepimo fabrikėlis. Kepa šitokiame aparate - labai jau moderniai viskas, gražiau atrodydavo tiesiai virš ugnies sukamas šakotis.


Dar Stakliškėse galima rasti ir idealų butą - tas antrame aukšte:


Arba norvegiškai samanotų stogų:


Dalį nuotraukų iš Birštono pracenzūruosim (kaip mes iš vestuvininkų saldainių kaulijom), liko tik pora su Nemuno vaizdais ir iš miško kyšančia Birštono bažnyčia:



Kaimo turizmo sodyboje galėjau prisiminti Aziją ir jos transportą - tik gaila, motociklas tikriausiai bent porą kartų vyresnis už mane, todėl iš vietos nepajudėjo.


Šokinėjimas - populiariausias sportas Birštone. Čia su tais keliais pensininkais iš Aukštadvario pensionato:


Įprastinė patikra - kiek svorio numetė Edita Azijoje, ir kiek jau priaugo Lietuvoje. Jeigu leis, išduosiu skaičius :)




penktadienis, liepos 24, 2009

"15 min." apie 4 keliautojų avantiūristų poras



Penktadienio "15 min." numeryje (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje) be mūsų dar aprašytos 3 poros, iš jų su dviem susipažinom toje pačioje Azijoje ir smagiai tęsiam pažintį Lietuvoje:) Kas norit paskaityt, bet neturit popierinio "15 min." varianto, čia elektroninis - paspaudus pasididina:



"15 min." straipsnis portale ir nuotraukos.

(o čia buvo netrumpinti mūsų atsakymai žurnalistei)



ketvirtadienis, liepos 23, 2009

Dienraščiui „15 min.“ papasakojom apie kelionę



Dienraštis „15 min.“ susisiekė su mumis ir paklausinėjo apie kelionė nuo A iki Z – straipsnis bus rytojaus laikraštyje, jau matėm pradinį variantą, kadangi rašo apie keletą keliautojų vienu metu (smagiausia, kad su jais mes susipažinom Azijoje:), aišku, mūsų pasakojimas gerokai sutrumpėjo. O kad jau parašėm, patalpinam čia pilną pasakojimą, kurį nusiuntėm „15 min.“, atsakydami į žurnalistės klausimus. Apie kai ką jau kalbėjom, kai kas galbūt bus nauja – necenzūruota pilna versija. O ryt galėsit paskaityt apie mus ir kitus avantiūristus žurnalistės akimis :)


Apie 100 dienų avantiūrą Azijoje

Pernai vienas draugas grįžo iš Indonezijos, mus užkabino pamatytos nuotraukos – bet realiai nesvarstėm galimybės nuvykti ten kad ir tik 3 savaitėms. Bet mintis apie keliavimą gerokai toliau už Europos ribų išliko – brendo tyliai ir pasyviai, net nekalbėjom apie tai, kol pajutom, kad per daug įsivažiavom į rutiną, todėl nusprendėm “atsišviežinti”. Reikėjo pertraukos, naujų minčių, be to ir šiaip abu pamišę dėl kelionių. O dar ir krizė atėjo, vieni jos metu taupo, mes galvojom priešingai – kada jei negu dabar yra geriausias laikas stabdyti arba mesti darbus ir išvykti, nes dėl nedarbo prarandamos pajamos sąlyginai mažiausios būtent krizės metu. Viena vertus, avantiūriistiška – dėl to taip ir vadinam savo kelionę. Kita vertus, neturėjom tokių “inkarų” Lietuvoje, kaip paskola bankui, o tokias avantiūras geriausiai daryti tada, kol nėra vaikų – nesakom, kad su jais neįmanoma, bet būtų gerokai sudėtingiau, rizikingiau, galų gale ir brangiau.


Žinojom, kad jei keliausim ilgesniam laikui, pirmiausia tai bus pietryčių Azija – traukė jau seniau, patiko dėl savo gamtos, religijų ir kultūrų įvairovės sąlyginai nedidelėje teritorijoje. Abu pamišę dėl fotografijos, todėl jau svajojome, kiek gerų kadrų ten galėtume prigaudyti.


O pats apsisprendimas išvykti įvyko labai greit – vieną vasario vakarą po sudėtingų dienų darbe abu nusprendėm – reikia pokyčių. Ir po dviejų dienų jau buvom skiepų kabinete. Buvo pakankamai daug ekspromto, kaip ir vėliau kelionėje – pirmiausia galvojome, kiek laiko keliauti, norėjosi kuo ilgiau, o tik po to pradėjome skaičiuoti, ar užteks mūsų biudžeto. Taip nuo planuoto mėnesio planai išsitempė iki trijų su puse – ir tai tik dėl to, kad liepos vidury turėjom grįžti į draugų vestuves.


Kai nusprendėme, norėjosi išvykti kuo greičiau - pradžioje norėjom išlėkti vos po poros savaičių nuo apsisprendimo. Tik skiepai mus sustabdė – dėl jų reikėjo laukti mėnesį Lietuvoje. Per jį daugiau laiko skyrėm darbų užbaigimui, nei kelionės pasiruošimui – tik nusipirkom bilietus, ir po antros skiepų dozės po trijų dienų (kovo 31 d.) jau sėdėjom lėktuve. Kuprinėje buvo atgalinis bilietas liepos 14 dienai, galvoje – planas per tą laiką aplankyti 8 valstybes: Indoneziją, Singapūrą, Malaiziją, Tailandą, Kambodžą, Laosą, Vietnamą ir Filipinus.


Artimiesiems ir draugams buvo staigmena, tačiau vėliau daugelis sakė – jei kas ir galėjo su tokia avantiūra šokiruoti, tai tik ne jūs – jau buvo pripratę, kad kartais “nustebiname” juos :)


Su kelionės biudžetu darėm šiek tiek "žydiškai" – nuo kito galo, nes ne prie jo derinom kelionės trukmę, o atvirkščiai. Bilietams į Aziją ir kelionės pasiruošimui (skiepai, draudimas, daiktai) Lietuvoje išleidome apie 6000 Lt, likusį biudžetą padalinom iš kelionės dienų ir sužinojom, kiek mes galim išleisti Azijoje per dieną (nakvynė, maistas, transportas, pramogos). Kadangi ne visada pavykdavo įtilpti į rėmus, į kelionės pabaigą teko keliauti taupiau, todėl mūsų dienos biudžetas (dviems žmonėms) svyravo nuo 75 JAV dolerių iki 50. Su tokia suma Europoje ne daug kur pakeliausi, o ten kainos kelis kartus mažesnės, todėl galima keliauti labai pigiai.


Be to, vietoj patogios lovos ar blizgančio viešbučio mums svarbesni buvo įspūdžiai, šalies pažinimas iš vidaus, o ne per viešbučio langą, todėl gyvenome pigiuose viešbučiuose ar svečių namuose, maitinomės nebrangiai (bet kaip skaniai!), važinėjome tuo pačiu pergrūstu transportu, kuriuo keliauja vietiniai ir tt. - išbandėm viską. Tiesa, kadangi per 100 dienų keliavom labai daug, vienoje vietoje nebūdavom ilgiau nei 2-3 dienas (su keliomis išimtimis), transporto išlaidos sudarė nemažą biudžeto dalį – keliaujant sėsliau, dienos biudžetą galima dar mažinti. Nepaisant to, pramogų ir malonumų neatsisakėm – vien masažų kiek tose šalyse išbandėm!


Iki tol abu nemažai buvom keliavę Europoje, pernai kartu aplankėm Kiprą, Portugaliją, Ukrainą, Švediją, kelionių patirties turėjom, bet ne tokios – kai dabar žiūrim atgal, iš tikro išvažiavom praktiškai nieko nežinodami apie tas Azijos šalis, į kurias vykstam. Taip buvo net įdomiau – mokėmės ir pažinome kelionėje, lengvas šokas kelionės pradžioje vėliau peraugo į malonią nuostabą ar net euforiją – po velnių, čia viskas kitaip nei Europoje, todėl ir įdomu!


Net nesvarstėme varianto, kad keliautume daugiau nei dviese – nesitikėjome rasti galinčių tuo pačiu metu mesti ar stabdyti darbus, o be to, tokio ilgio ir tempo kelionė tikrai yra išbandymas santykiams – kuo daugiau žmonių, tuo sudėtingiau. Mes vienas dėl kito neabejojome, pažįstame įvairiose situacijose, todėl nebijojome išbandymo santykiais. Draugai sakė, kad dviese praeisit santykių universitetą kelionėje – sėkmingai jį praėjom, nors 100 dienų nuolat būnant kartu visko pasitaiko, svarbiausia, kad visos situacijos tik sustiprina santykius.


O kelionėje įspūdžių ir nuotykių turėjome daug daugiau, nei galėjome prieš išvykstant įsivaizduoti. Kokios tik gamtos nematėm – ir įspūdingų salų, žydrų paplūdimių, ir didžiausių olų kalnuose, ir rūkstančių ugnikalnių, nuostabių krioklių, ir vos peržengiamų džiunglių (10 km jomis ėjome beveik 7 valandas). Emocijos irgi įvairiausios – nuo pasimetimo ir baimės po kojomis pajutus žemės drebėjimą arba nevilties, supratus, kad pavogė fotoaparatą, iki nuostabos viename iš Kambodžos muziejų sutikus LR Užsienio reikalų ministrą ar euforijos nardant po savim pamačius nedidelį ryklį. O vien su transportu susijusiais mūsų nuotykiais būtų galima užpildyti visą knygą. Sunku net kažką išskirti iš visos įvairovės – kam įdomu, gali pasiskaityti mūsų kelionės tinklaraštį www.100dienu.lt. Manom, kad reikės dar nemažai laiko, kad patys “suvirškintume” visus įspūdžius – jų tikriausiai būtų galėję užtekti ir 10-iai metų, o mes teturėjome 100 dienų. Nuotraukų irgi kalnas – parsivežėm apie 15 tūkst. kadrų, laukia ilgas darbas atrenkant geriausius.


Net keista, bet grįžus nereikėjo jokios adaptacijos - žinojom konkrečią datą, kada grįžtame, gal taip nusiteikėme, bet nebuvo jokių problemų, netgi jau laukėme Lietuvos – buvom pasiilgę savų žmonių. Pirmom dienom artimųjų dėka skrandžiai vėl priprato prie lietuviško maisto, Vilnius mums dabar atrodo dar gražesnis nei prieš kelionę, Lietuva – švari, rami ir neperkrauta valstybė (Azijoje pripratome, kad privati erdvė ten gerokai mažesnė – žmonių, automobilių, motociklų visur pilna, didžiulis triukšmas, stiprūs kvapai mieste, o dar tas karštis). Edita dėl kelionės išėjo iš darbo, grįžusi jo ir nesiieško – nusprendė užsiimti tik fotografija, ką jau yra dariusi ir anksčiau. Karolis darbą buvo sustabdęs (mokamos ir nemokamos atostogos), todėl po kelionės jau grįžo į jį – ir iš lėto įsivažiuoja į ritmą, nors ryte nevėluoti vis dar nepavyksta :)


Nors ir grįžom į lietuvišką realybę, yra dalykų, ką iš kelionės parsivežėm ilgam. Pirmiausia sutiktų azijiečių požiūris į problemas, sugebėjimas išgyventi net ir sunkiausiomis sąlygomis, šeimos vertinimas ir kt. - pabuvus ten atrodo, kad mes dirbtinai prisikuriame problemų, kuriomis užgožiame savo gyvenimus, nerandame laiko svarbiems dalykams, juos atidėliojame ateičiai, nebūname su mums svarbiais žmonėmis, nes dirbame du trečdalius dienos tam, kad likusį trečdalį dienos išleistume uždirbtus pinigus daiktams, kurių mums kažin ar reikia (mes vos su 2 kuprinėmis nejautėm jokių daiktų trūkumo visus tuos mėnesius). Visokių minčių ir pokyčių yra, bet ne viskam laikas išlįsti į viešumą – bet ši trumpa avantiūra, galbūt ir drąsiai pasakysim, mums turbūt davė ne ką mažiau, nei metai, praleisti lietuviškuose universitetuose.


Pasiūlymas kitiems, kad ir tyliai svarstantiems apie kažką panašaus – darykit, keliauti yra taip paprasta, kad net sunku patikėti, kol neišbandai, o emocijos, patirtis, įspūdžiai, naujos pažintys šimtus kartų pranoks vertę tų pinigų, ką išleisite kelionėje. Ir svarbiausia, liks ilgam.


PS: Bloge rašysim ne taip reguliariai, kaip kelionės metu (bet dar rašysim:), tai jeigu kam nepatinka landžioti ir tikrinti, ar yra naujų įrašų - galit užsiprenumeruoti el.paštu (žemiau palikite el.pašto adresą) arba RSS'u.

Atsiųsim naujus įrašus tau į paštą:






pirmadienis, liepos 20, 2009

Kuri šalis jums patiko labiausiai? (apklausa)



Mums įdomu - iš to, ką pas mus bloge skaitėte ir matėte, kuri iš 8 pietryčių Azijos valstybių jums patiko labiausiai? Pasirinkit vieną ir atsakykit apklausoje dešinėje pusėje -->




sekmadienis, liepos 19, 2009

Coco Loco sala Filipinuose




Apie Coco Loco salą Filipinuose jau buvom trumpai užsiminę ir įdėję
keletą nuotraukų - pagaliau Lietuvoje galim prisėsti prie savų kompų ir sukelti daugiau nuotraukų iš šitos salos.

Prieš atvykdami į Palawan salą kelionės pabaigoje (Palawan - didelė pailga sala Filipinų vakaruose), planavom, kad susirasim kokią mažą salą šalia Palawan ir joje praleisim paskutines dienas prieš grįžimą į Bangkoką. Panaršę internete išsirinkom mažą Starfish salą Honda įlankoje (nieko bendro su automobiliais - japoniškai "honda" berods reiškia "gilus") , joje labai daug mažų salų. Bet tik atvykę į Palawan salos sostinę Puerto Princesą sužinojom, kad internete mūsų rasta informacija gerokai pasenusi - per kelis metus visos salos Honda įlankoje buvo privatizuotos (!), keliose iš jų įsikūrė prabangūs ir labai brangūs kurortai, todėl skubiai teko keisti planus.

Sužinojom apie šiek tiek toliau nuo Puerto Princesos miesto esančią Coco Loco salą su vieninteliu resortu joje. Rankose turėjom tik lankstuką su kainomis, kurios mums kandžiojosi - 34 doleriai žmogui už nakvynę ir maistą (3 kartus per dieną). 68 $ dviems už parą saloje - tai viršijo mūsų dienos biudžetą, todėl jau buvom nusprendę važiuoti į vieną iš Palawan salos pakrančių viešbučių, bet paskui persigalvojom - kodėl kelionės pabaigoje neturėtume sau leisti mokėti daugiau už mažą salą, kurios seniai laukėm? Tuo labiau, kad kaina didelė tik būnant čia - pagalvojom, kad net Palangoje kainos tikriausiai didesnės, o vaizdo ir maisto juk nesulyginsi.

Taip ir padarėm - 2,5 val. mikroautobusu iki Roxas miestelio, iš kurio mus nuo kranto paėmė
bangka (filipinietiški laiveliai su traktorių varikliais - burzgia kaip jie) ir per valandą nuplukdė į Coco Loco salą. Beje, po poros dienų iš Roxas į Puerto Princesą grįžom vėl mikroautobusu, kuriame į 12 vietų sutalpino 20 žmonių (stovimų vietų ten nebuvo, visi kažkaip sėdėjo). Net ant vairuotojo sėdynės sėdėjo dviese - kažkaip sutilpo ir net sugebėjo vairuoti. Bet prie tokių dalykų Azijoje greitai priprantama - svarbu veža.

O sala, jau matėt - nereali:) Kai tik įkėlėm kojas, iškart buvo aišku - buvo verta mokėti tiek nepaisant visų dvejonių. Mums net su oru pasisekė - prieš atplaukiant į salą buvo apsiniaukę, lijo, vos į ją išlipom, dvi dienas kepino saulė, kai išplaukėm - dar nepriplaukus kranto pradėjo lyti.


Mūsų namelis ant vandenyno kranto:


Su labai patogiu pintu hamaku, kuriame galėjom tinginiauti ir dieną, ir vakare:


Veikti saloje nelabai yra ką - bet to ir atvažiavome, tinginiauti. Deginomės (tiksliau tik Edita, bet beplaukiodamas aš nudegiau net labiau, dabar Lietuvoje lupuosi), rinkom visokius koralus ir kriaukles, snorkelinom (kokių nerealių koralų ir žuvų po vandeniu matėm, šakės!), vaikščiojom aplink salą, atoslūgio metu - ir toliau nuo salos jūros dugnu, valgėm labai skaniai, ir tt. - nuobodu nebuvo:)



Potvynio metu (nuo paryčių iki pietų) kai kuriose salos vietose buvo apsemiamas visas paplūdimys, norint apeiti aplink salą, reikėdavo bristi - tuo tarpu per atoslūgį vakare tose vietose jau nebūdavo nė lašo vandens.



Įkišom nosį į salos vidų - ten nieko daugiau, tik palmės. Ir dar keli vietinių nameliai - spėju, beveik visi jie dirba Coco Loco resorte.


Vienas iš sutiktų vietinių salos viduje:


Kol Edita deginosi, surinkau jai tokius "karolius" - iš kažkokių koralinių darinių, išplautų į pakrantę. Parsivežė į Lietuvą, bet sako, kad tie koralai šiek tiek smirdi, nori išmesti - kol kas neleidau, juk tiek vargau kol surinkau!:) Gal reiktų nulakuoti, dingtų kvapas:)


Benardant visokių grožybių prisižiūrėjom, čia viena iš jūros žvaigždžių - keisti padarai, nei gyvi, nei negyvi:)


Lastai ir akvalangas, tiesa, neįėjo į kainą - bet buvo galima išsinuomoti už 3 $ dienai. Čia visas iš dugno ar pakrantės sukauptas turtas, dalį jo parsivežėm kaip suvenyrus namo:


Maistas irgi buvo žiauriai geras. Kadangi į 34 $ žmogui kainą buvo įskaičiuotas ir pilnas maitinimas, mums telikdavo išsirinkti patiekalus pusryčiams, pietums ir vakarienei - tai ir bandėm visokius skirtingus, nėkart nebuvo neskanu. Bet geriausios buvo krevetės su įvairiais padažais ir daržovėmis. O dar vaizdas valgant - išsinešdavome iš restorano ant vandenyno kranto, gal tai irgi prisidėjo prie maisto skonio:)




Viena iš pietavimo vietų - ši pastogė ant kranto:


Maždaug nuo pietų įdomu stebėti, kaip per atoslūgį gana greit senka vanduo. Iš vienos salos pusės, kur gylis didesnis, lieka normalus paplūdimys, į kurį galima ir su laiveliu atplaukti. Iš kitos pusės, kur gylis nedidelis, vanduo visiškai nusenka ir atsiveria jūros dugnas - ne metras ar du, bet koks kilometras nuo salos tai tikrai! Juo ir ėjom pasivaikščiot - toliausiai nuo salos, labai keistas įspūdis - eini jūros dugnu, savo salą matai tolokai, visokios jūros žvaigždės ar maži aštuonkojukai mėtosi:) Kaip dykumoje - sala už Editos nugaros, ir čia dar nebuvom nuėję pusę kelio nuo salos:


Kelionė jūros dugnu baigėsi kai priėjom vandenį - pradžioje dar buvo galima šokinėti smėlio salelėmis į priekį, bet paskui jau tikra jūra - teko grįžti atgal. O ir šiaip geriau nevėluoti - kažin kaip būtų, jei lauktum potvynio per kilometrą nuo salos jūros dugne - kažin ar spėtum parbėgti, jei vanduo kiltų gan greit:)


Ir galiausiai atgal į Palawan salą, iš kur turėjom skrydį į Manilą - traktoriaus triukšmą skleidžiančia bangka:


Dar daugiau vaizdų iš Coco Loco salos - albume (mes dar šiandien jas žiūrėdami ir atrinkinėdami jau negalėjom patikėti, kad ten dar visai neseniai buvome:)