antradienis, lapkričio 02, 2010

Apie Gruziją ir Tbilisį - apie vyną ir karą




Grįžtam į vasaros kelionių archyvus ir pagaliau parodysim, kaip aš sakau, vieną geriausių valstybių Europoje - Gruziją :) Taip jau išėjo, kad šią vasarą Gruzijoje buvom net du kartus (pirmą kartą birželį po Azerbaidžano, antrą kartą - liepą, šiokia tokia proga:), iš viso beveik 3 savaites, todėl parodyti yra ką - bus ne vienas ir ne du įrašai, kad tik padėtų jums apsispręsti pamatyti šią šalį savomis akimis.

Tiesa, Gruzijoje porą kartų buvau dar ir prieš 2008 m. karą su Rusija, todėl buvo įdomu palyginti - kas ir kaip pasikeitė. Nors kokie ten skirtumai, kaip patys gruzinai sakė - na ir ką, buvo karas, o gyvenimas toliau tęsiasi. Pietų Osetijoje, į kurią net nebandėme įvažiuoti, aišku karo pėdsakų būtų gausu, tuo tarpu Tbilisyje ir kituose miestuose per 3 metus tik pastebėjau surestauruotus (ir dėl to dalį žavesio praradusius) senamiesčius, naujų fontanų (gruzinai šaiposi, kad čia jų prezidento Sakašvilio aistra), mažiau taksistų su žiguliukais ir galbūt net mažiau neapykantos tam pačiam Sakašviliui (bet čia tik iš keliolikos pokalbių su vietiniais sprendžiu, nors karas, tikriausiai, šia prasme Sakašviliui buvo naudingas - padėjo suvienyti tautą). Kai tuo tarpu 2007-aisiais vienas taksistas beveik verkė, pasakodamas apie Sakašvilio aplinkos nusikaltimus - buvo keista klausytis, nes Lietuvoje tuo metu Sakašvilio įvaizdis dar nebuvo subliuškęs po rožinės revoliucijos.

Ne veltui Tbilisyje stovinti milžiniška "Gruzijos motinos" skulptūra taip ir vaizduojama - vienoje rankoje karo simbolis - kalavijas, kitoje - svetingumą simbolizuojanti vyno taurė:


Dėl karingumo viskas savaime suprantama - tokioje geopolitinėje vietoje įsikūrus, turėjo gruzinai dantis galąsti, nes kariavo su visais tame Pietų Kaukazo katile (ten turbūt visi su visais kariavo - apie azerų ir armėnų meilę jau rašėm čia). Kaip ir Lietuva, kažkada buvusi viena galingiausių valstybių regione, Gruzija dabar gerokai apkramtyta - turkai nukando nemažą dalį pietuose, rusai ir anksčiau, ir dar dabar ką nors nukanda - anksčiau Abchaziją, prieš porą metų - P.Osetiją. Turtingasis kaimynas Azerbaidžanas naftos pinigais masiškai perka svarbius Gruzijos objektus, bet su jais pyktis neverta, nes per Gruziją einantis naftotiekis iš Azerbaidžano išlaiko Batumio uostą. Su paskutine kaimyne - Armėnija - santykiai lyg ir geri, bet kad gruzinams iš to naudos mažai, o armėnams, matyt, nėra pasirinkimo - vienintelis kaimynas, su kuriuo jie dar gali kalbėtis. Va tokia įdomi košė - nedejuokim, kad mes nedėkingoje vietoje įsikūrę, Rusijos ir Lenkijos pašonėje, žiedeliai čia, palyginus su P.Kaukazu :)

O vyno taurę "Gruzijos motina" irgi ne veltui laiko. Ko jau ko, bet tokio svetingumo lietuviams nė vienoje kitoje Europos nerasite, kaip Gruzijoje. Nei latviai, nei estai ar rusai, ar tuo labiau bet kuri valstybė į vakarus mūsų taip nešlovins, kaip gruzinai. Rimtai, nepersūdant - užtenka pasakyti, kad esi iš Lietuvos, iškart gauni pliūpsnį teigiamų emocijų - vieni prisimena, kaip tarybiniais laikais Lietuvoje tarnavo (ir vardindavo miestus, nuo Rokiškio iki Jurbarko), kiti dėkoja už paramą karo su Rusija metu, treti šlovina Lietuvą kaip pasiekusią tai, ko Gruzija dabar nori - ES ir NATO. Dar kiti tiesiog sušunka "O, lietuviai, mūsų draugai!" ir tempiasi į namus vyno. Tokių pokalbių nutrupas jau rašėme taksistiškuose dialoguose. Žodžiu - Gruzijoje lietuvis gali pasijausti geriau nei namie, neišbandžiusiems nepapasakosi to jausmo :)

Netrumpa įžanga gavosi - tam, kad bent iš dalies perteikti šios šalies atmosferą.

Šią vasarą Gruzijoje buvome keliuose taškuose - Tbilisyje, Goryje, Kutaisyje, Batumyje ir labai gražiu gruzinų karo keliu per Kaukazą iki Kazbego nuriedėjome. Nuotraukų, matyt, įdėsim iš visur, šįkart tik Tbilisis.



Gruziją galėtų iliustruoti tokia Moskvyčiaus nuotrauka - stengiasi, blizginasi, glėbesčiuojasi su JAV (bent jau iki karo su Rusija), va ir numerius tokius užsidėjo, bet variklis vis dar sovietinis, buksuojantis, tas jaučiasi, ypač už Tbilisio ribų. Bet gal tuo ir traukia labiausiai - nublizgintų miestų galima ir ispanijose, prancūzijose ar vokietijose prisižiūrėti, o čia autentikos daugiau.


Prieš 3 metus čia dar buvo gerokai patręšę pastatai su įspūdinga medine architektūra, dabar spindintis senamiestis:


Šiek tiek į šoną arba į kalną nuo jo (Tbilisis įsikūręs dideliame slėnyje) - tokie vaizdeliai:





Senamiesčiu pakilus į kalno šlaitą, matosi trys naujausi Tbilisio simboliai: milžiniška vos kelių metų senumo Samebos cerkvė dešinėje, nauja Sakašvilio prezidentūra centre (su kaip JAV Baltųjų rūmų kupolu, tik stikliniu - aišku, neatsitiktinis sutapimas) ir naujausia italų investicija Tbilisyje - stiklinis modernus "Taikos" tiltas, kuris kažin ar labai dera prie Tbilisio senamiesčio.


Tas pats tiltas naktį (jeigu vietiniai nemelavo, jį italai buvo priversti pastatyti už tai, kad galėtų rekonstruoti greta esančią Nepriklausomybės aikštę):


Samebos cerkvė - aukščiausias religinis statinys visame Pietų Kaukaze. Statyta beveik dešimtmetį už tautos, ir ypač kelių stambių verslininkų aukas - gruzinai labai religingi, todėl nė kiek nekeista.


Vartai aikštėje prie Samebos:


Jei būsite Tbilisyje, čia privaloma apsilankyti - požeminės sieros pirtys:


Viduje vaizdas toks - karšto geizerio srove iš žemės pasipildantis baseinas, atsivėsinimui dar ir šaltas baseinas šalia. Labai geras derinys su šaltu gruzinišku vynu :) O panorėjus galima ir kokius 200 kg sveriantį gruziną pasisamdyti masažui ar pilingui - likom gyvi.


Yra Tbilisio senamiestyje trys pėsčiųjų gatvelės, skirtos restoranams ir barams - išbandėm, ir nerekomenduojame. Jei norite tikro gruziniško maisto, 3 kartus mažesnių kainų - užtenka pėsčiomis ar su taksi vos į šoną nuo senamiesčio paeiti.


Mes atradome vieną gruzinišką restoraną, kurio pavadinimą tikrai prisiminkite, jei važiuosite į Tbilisį - "Taglaura" (taksistai žinos, nuo centro iki jo - 4-5 lariai). Bet apie gruznišką virtuvę parašysim atskirai.

Prekyba turguose ar bet kur gatvėje čia turbūt populiariausia profesija iš reikalo:


Vilniaus ir Tbilisio draugystei pažymėti pernai atsirado ir Vilniaus vardo skveras:


Tbilisio įtvirtinimų liekanos, toliau už jų - didelis botaninis sodas, į kurį šįkart nebegrįžome, nuotraukų nebus :)


Turbūt ko pavydžiu daugumai Europos miestų, lyginant su Vilniumi - skulptūrų. Tbilisis čia tikriausiai irgi mus lenktų, nors gal čia tik savo kiemo sindromas, nematai, kas po nosimi..:)


Gruzinė - viena iš tų, kurių nosis nebe kumpa (čia mums taksistas taip porino apie globalizacijos poveikį Gruzijos moterų nosims:). Įrašas beveik be žmonių gavosi, nes įdėsim gruzinus atskirai. Šarmingi žmonės.


Čia priežastis antrą kartą tą pačią vasarą lankyti ne taip jau ir arti esančią Gruziją:


O čia dar kelios kai kam jau turbūt matytos nuotraukos, kurias Gruzijoje darėme ne mes - to ir važiavome pas Kaukazą ir arbūzus :) (Viktorijos Vaišvilaitės nuotraukos, dar kelios iš Gruzijos yra Fotokūdroje). Galim paliudyti - Gruzija tinka ir medui :)




Apie Gruziją dar bus. Ir nemažai :) Atiduosim duoklę gerai šaliai. Tęsinys čia.

[ir visos kitos Europos kelionės čia]



3 komentarai:

Anonimiškas rašė...

Gražu :)

Eskarpas rašė...

Įdomu. Nuo to laiko Gruzija turbūt dar gerokai pažengė į priekį; nauji pastatai, kuriuos mačiau lankydamasis 2012 m. pabaigoje, tikrai įspūdingi. Tiesa, vieną dažnai minimą faktą apie tą šalį šis apsilankymas apgriovė: tai, ką rašote ir čia, kad gruzinai itin palankiai žiūri į lietuvius. Tik vienas senyvo amžiaus pardavėjas kalbėjo apie draugą iš Vilniaus, o kitais atvejais jokios ypatingos reakcijos nebūdavo. Gal tai susiję su pačios Lietuvos valstybės kitokia laikysena Gruzijos atžvilgiu po Lietuvos prezidentų pasikeitimo, gal 2010 m. gruzinų požiūris į lietuvius buvo šiltesnis nei dabar.

Plačiau apie savo patirtį rašau čia: http://augustinas.net/gruzijos-svajones-pabaiga-277 .

karolis rašė...

Augustinai, kaip tik prieš kokias 2-3 savaites skaičiau tavo tekstą - labai patiko :) Ir vėl kilo noras grįžti į Gruziją, matosi, kad keičiasi labai labai sparčiai.

Rašyti komentarą