pirmadienis, lapkritis 22, 2010

Vilko guolis (Hitlerio būstinė) šiaurės Lenkijoje, arba vieta, kur karas galėjo pasibaigti anksčiau




(įspėjimas - nemėgstantiems istorinio turizmo, čia gali būti neįdomu:)

Iš XX a. istorinių įvykių turiu 3 favoritus, apie kuriuos galėčiau ištisas naktis skaityti wikipedią arba youtubinti - vos susinaikinimu nepasibaigusią Šaltojo karo Kubos krizę, 1987-1991 m. įvykius Lietuvoje ir Antrąjį pasaulinį karą. Būtent dėl pastarojo šį savaitgalį nusitrenkėme į šiaurinę Lenkijoje - vos už 330 kilometrų nuo Vilniaus 1941-1944 m. buvo įsikūrusi viena iš svarbiausių Hitlerio karinių būstinių. Hitleris čia su pertraukomis praleido 3 su puse metų, ir tik per plauką nebuvo pačių vokiečių nužudytas - žinote, apie ką kalbu, jei matėte filmą "Valkirija". Čia irgi buvo viena iš priežasčių, ištempusi mus tokiu šlykščiu oru - dar kartą pamatę filmą, nelabai norėjom laukti pavasario ir geresnių orų. Edita nėra istorijos fanatė, bet dėl tokių vietų irgi neatsisako pasivažinėti per lietų :)

Trumpai, kas čia per vieta. Hitleris planuodamas Sovietų Sąjungos užpuolimą jau 1940 metais pradėjo tam rimtai ruoštis - Rytų Prūsijoje, visai netoli Lietuvos (ir tuo pačių Sovietų Sąjungos) sienos pradėjo statyti dar vieną iš savo karinių būstinių - Vilko guolį (dauguma jo būstinių pavadinimai susiję su vilko vardu, nes toks buvo Hitlerio partinis slapyvardis). Per karą Hitleris Europoje turėjo apie 20 karinių būstinių, bet Vilko guolis buvo viena svarbiausių.

Visą Vilko guolį sudaro sunkiųjų (tokių yra 7) ir lengvųjų bunkerių sistema, čia buvo ir viešbučiai vokiečių karininkams, geležinkelio bėgiai, stotis, net ir kazino - praktiškai mažas miestelis, kuriame piko metu gyveno ir dirbo ~2000 nacių, tarp jų ir dauguma aukščiausių vadovų. Dabar Vilko guolyje esančiame muziejuje galima pamatyti, kas iš jo liko po vokiečių pasitraukimo ir keliasdešimties tonų trotilo.

Sunkiųjų bunkerių gelžbetoninės sienos yra 6-8 m, stogo perdanga - net iki 10 m storio. Iš išorės atrodo kaip trijų aukštų pastatas, tačiau viduje vos pora mažų kambarių. Bet net ir apgriuvę, tokie bunkeriai atrodo galingai. Šitas skirtas Vilko guolio svečiams - buvo čia ir Musolinis apsistojęs:


Įlindus į vidų (kai kur galima, jei nėra visiškai užgriuvęs stogas) jausmas nykus - tokie siauri žemi koridoriukai veda į porą kambarių:


Virš galvos - 8-10 m storio betonas. Nors šitų bunkerių nacių priešai iš rytų ir vakarų niekada taip ir neatakavo iš oro (nors amerikiečiai apie juos žinojo - spėjama, kad turėjo čia šnipų, todėl nebandė atakuoti), bet galima įsivaizduoti, kad oro atakos metu čia galėtum ramiai sėdėti bunkerio viduje esančiame kambaryje ir nesibaiminti dėl gyvybės, nors apkursti šansas būtų :) Viskas, kas virš Editos galvos - tik gelžbetonis, dvigubai mažesnis storis įlietas ir į žemę (po žeme čia bunkerių nebuvo galima įrengti dėl drėgnos vietovės).


Čia Hitlerio asmeninio sekretoriaus Martino Bormanno bunkeris. Nebloga samanų pilaitė arba karo absurdo paminklas ateities kartoms:


Kad geriau įsivaizduotumėt - bunkerio viduje erdvės tiek, kiek jos užima koks nors kauliukas išpampusioje slyvoje. Karo metais jie buvo užmaskuoti vielos tinklais, ant kurios priraišiota gamtos spalvų plastiko gabalėlių. Ant kai kurių bunkerių stogų buvo prisodinta medžių, keliai pačiame Vilko guolyje irgi buvo dengti dirbtiniais medžiais - kad nesimatytų iš oro.

Sąjungininkams nereikėjo sunaikinti Vilko guolio - tą padarė patys vokiečiai. 1944 m. pabaigoje, spaudžiant sovietams, iš čia pabėgo nacių vadai, buvo duotas įsakymas "salos paleidimui į orą". 1945 m. sausio mėn. kiekvienas iš 7 sunkiųjų bunkerių buvo prifarširuoti po 8-10 tonų trotilo ir paleisti į orą. Sprogimo jėga išvertė dalį sienų, betono luito stogas prisiplojo žemyn - toks vaizdas dabar ir likęs (nors kai kurie bunkeriai dar visai neblogai atlaikę trotilo tonas).



Sprogimo jėga (nepaisant to, kad jis buvo bunkerių viduje, ne išorėje) išdaužė pastatų langus 7 km spinduliu - pačiame Vilko guolyje turėjo būti nerealus vaizdelis su besikilnojančiais betoniniais stogais ir sienomis. Išsiskėtusias sienas lankytojai dabar paramsto lazdomis :)


Svarbiausias bunkeris Vilko guolyje - Hitlerio. Iš šios pusės dar neblogai atlaikęs trotilą, tačiau kitos pusės siena išgriuvusi, stogas irgi nuvažiavęs.


Pats Hitleris į Vilko guolį atvyko vos prasidėjus operacijai Barbarosa - po dviejų dienų nuo Sovietų Sąjungos užpuolimo 1941 birželį ir čia su pertraukomis išbuvo iki 1944 m. lapkričio - kai svylant padams traukėsi atgal į Berlyną. Tiesa, o Eva Braun čia nėra apsilankiusi nė karto.

Įdomus istorijos paradoksas - Hitleris Vokietijoje iškilo rėkdamas apie Lebensraum (gyvybinės erdvės) būtinybę vokiečių nacijai, bet pats dėl tos nacijos sutiko susigūžti tokiame kokone - betono gabale su pora kambariukų. Tiesa, bunkeryje jis tūnojo tik nedidelį laiko tarpą, daugiau laiko gyveno šalia buvusiame erdvesniame priestate, iš kurio per kelias sekundes, esant reikalui, galėjo pasitraukti į bunkerį. O visų bunkerių kambariai būdavo neblogai įrengti - iškalti medžiu, apstatyti baldais, kai kurie buvo net su židiniais.

Fiureris ne tik nerūkė, nevartojo alkoholio, bet buvo ir vegetaras, maistas specialiai jam buvo ruošiamas šalia jo bunkerio pristatytoje virtuvėje (griuvėsiai dešinėje).


Ant daugumos bunkerių stogų buvo įrengtos priešlėktuvinės gynybos pabūklai - po sprogimų bunkeriuose kai kurie jų nulakstė kaip šampano kamščiai, guli už kelių metrų nuo bunkerių:


Dalis sukrito į baseiną - priešgaisrinio saugumo sumetimais Vilko guolis turėjo parengtą vandens rezervuarą (nors ežerų aplink yra daug - ežeringas kraštas šiaurės Lenkija, čia mums buvo atradimas, o Hitleris dėl to jį ir pasirinko savo būstinei).


O čia įdomiausia Vilko guolio vieta, nors iš jos ir likę tik pamatai su griuvėsiais - šioje vietoje 1944 m. liepos 20 d. Hitleris tik per plauką nebuvo nužudytas pačių vokiečių (apie tai ir yra filmas "Valkirija"). Čia dabar stovi paminklas tiems, kurie pasiaukojo bandydami nužudyti fiurerį:


Suvokę, kad Vokietija bus sunaikinta iki pamatų (po amerikiečių išsilaipinimo Normandijoje jau buvo praėję pusantro mėnesio, reikalai krypo ne į gerają pusę naciams), po ilgų planavimų Hitleriui oponuojanti nacių karininkų dalis nusprendė pabandyti susprogdinti fiurerį jo paties būstinėje. Šis reikalas buvo patikėtas dabar Vokietijoje didvyriu laikomam nacių rezervo armijos vadui Štaufenbergui - atvykęs į pasitarimą Vilko guolyje, jis turėjo portfelį su bomba.

Visi pasitarimo dalyviai susirinko aplink masyvų medinį stalą, ant kurio žemėlapyje buvo svarstomi kariniai veiksmai. Štaufenbergas pakišo portfelį su sprogmenimis po stalu ir išėjo iš patalpos, neva sulaukęs skambučio. Po kelių minučių jau būdamas lauke išgirdo sprogimą - manydamas, kad Hitleris žuvo, iš Vilko guolio išskrido į Berlyną, kur jau buvo parengtas operacijos "Valkirija" įgyvendinimas - valdžios perėmimas.

Pasitarimų kambarys ir medinis stalas po sprogimo atrodė taip:


Štaufenbergas tik Berlyne po kelių valandų sužinojo, kad Hitleris nežuvo. Čia prasideda įdomios smulkios detalės ir atsitiktinumai, kurių dėka Hitleris liko gyvas ir karas nesibaigė dar 1944 metais.

Hitleris būtų žuvęs, jei būtų bent vienas iš šių trijų atvejų. Jei pasitarimas būtų vykęs ne apmūrytame mediniame barake, o Hitlerio bunkeryje (tuo metu jis buvo remontuojamas) - sprogimo jėga uždaroje erdvėje būtų daug stipresnė. Taip pat, jeigu Štaufenbergas būtų parengęs abi bombas (turėjo dvi, bet tik vieną spėjo paruošti detonavimui). Ir trečia įdomiausia smulkmena, galėjusi išgelbėti kelių milijonų gyvybes - jei po stalu pakišto Štaufenbergo portfelio su bomba vienas iš karininkų netyčia nebūtų pastūmęs giliau. Bomba taip pasislėpė po medine koja, kuri susilpnino sprogimą į Hitlerio pusę.

Apačioje viskas dar aiškiau - Hitlerys mėlynas, bomba - geltona, tamsi ruda juosta - stalo koja, geltonas kvadratas - portfelis su sprogmenimis. Raudoni - keturi nuo bombos sprogimo žuvę naciai. Jei ne koks 30 cm bombos palindimas už stalo kojos, galbūt būtumę turėję visiškai kitokią istoriją.


Cha, kiek tokių istorinių smulkmenų galėjo pakeisti arba pakeitė visos istorijos eigą?:)

Hitleris nuo to sprogimo beveik nenukentėjo - susižeidė tik dešinę ranka ir kojas, o jau po 3 valandų tą pačią dieną priėmė svečią - Musolinį. Internete radau nuotrauką, kur matosi, kaip Hitleris Vilko guolio stotyje su Musoliniu sveikinasi ne sužeista dešine, o kairiąja ranka:


(čia trumpas įdomus video iš šito Hitlerio pasitikimo - italams jis net negalėjo dešinės rankos iškelti, atsakydamas į jų "Heil Hitler" pasisveikinimą).

O taip atrodė Hitlerio kelnės po sprogimo:


Štaufenbergas ir kiti liepos 20-osios pasikėsinimo organizatoriai buvo sušaudyti Berlyne dar tą patį vakarą - dabar toje vietoje stovi paminklas, kaip tik savaitės pabaigoje būsime Berlyne - tikiuosi, užklysim ir į tą vietą. Youtube yra daug įdomios medžiagos apie Štaufenbergo pasikėsinimą, turbūt vienas geriausių ir išsamiausių - pusantros valandos dokumentinis filmas "Execution" (suskaidytas į 12 dalių youtube, pirmoji yra čia, kitas rasite).

Ir dar grįžtant į Vilko guolį. Hitlerio dešiniosios rankos Hermano Geringo bunkeris, geriausiai išlikęs iš visų septynių. Matosi, kaip sprogimo jėga nukėlę dvigubo stogo dalį:


Vaizdas viduje - gidas kai kur leido įlįsti į bunkerio gilumą (mes samdėmės gidą, nors įprastai jų muziejuje niekada neimam - bet čia norėjom sužinoti daugiau įdomių detalių, ne tik pamatyti griuvėsius. Bet iš gido tikėjausi daugiau, didelę dalį informacijos buvau prieš tai paskaitęs internete - nepersistengia žmogus).


Už Editos matosi sienos storis (prašiau jos visur pozuoti, kad nuotraukose eitų suprasti mastelį:))


Metalinėmis kopėtėlėmis užsilipau (gidas nelabai nori leisti, bet jei pasakot, kad jis nieko nematys negirdės - sutinka) ant Geringo bunkerio stogo:


Čia virš Geringo galvos kažkada buvo priešlėktuvinės gynybos aparatas:


Sprogimo jėgos iš Geringo bunkerio išspjautas sienos gabalas ir dėl to žemyn pavažiavęs stogas:


Apibendrinant - istorijos mėgėjams labai rekomenduoju. Ir ne tik jiems, prieš tai užtenka internete paieškoti įdomios medžiagos apie Vilko guolį - sudomins bet ką, visgi pašonėje turime vieną iš buvusių Hitlerio irštvų. Tiesa, šiek tiek keista, kad patys lenkai to muziejaus neišnaudoja maksimaliai - informacijos pateikimas gan sausokas, kai kur jos apskritai nėra, nekalbant jau apie liepos 20-osios pasikėsinimą - juk galėtų ne tik paminklą pastatyti, bet ir gretimame išlikusiame pastate atkurti tą kambarį, su stalu, žmonių figūromis ir tt. O kur dar video kambariai su karo vaizdais ir tt. Nežinantiems Vilko guolio detalių, lenkai nelabai pasivargina su jų pateikimu, nors vokiečiai, aišku, ir taip ten plūsta, bet gerai, kad buvom prastu oru - kitaip nuotraukose būtų ir būriai lankytojų.

Dar pagalvojau, kad tokie Vilko guolio griuvėsiai, matyt, bus gana tikslus XX amžiaus palikimas ateičiai. Ir savaime kyla mintis palyginti su tūkstančio metų senumo Angkoro miesto griuvėsiais, matytais Kambodžoje - skirtumas įdomus.

O pati Lenkijos šiaurė nustebino (žinoma, tik jau ne vingiuotais keliais) - ten dar grįšim atšilus orams, reikėtų per kurį nors ilgąjį savaitgalį pasidaryti rimtesnį pakeliavimą po pilis, ežerynus, vienuolynus ir kt.

O čia pagalba su maršrutu - nuvykom per Suvalkus, grįžom palei pat sieną, antras variantas geresnis. Tiesa, mes važiavom iš Vilkaviškio per naują kelią ir sienos kirtimo punktą netoli Vištyčio - google maps dar net neturi to kelio įsitraukę pas save. Lenkijoje važiuokit pro Goldapę, Vegorževą, Vilko guolis yra netoli Kentšino miesto, rasti nesudėtinga.




8 komentarai:

troy rašė...

O ar ne pasikėsintojus pasmaugė rojalio styga? Man rodos jų nesušaudė.

karolis rašė...

Tuos kelis pagrindinius tikrai sušaudė (Štaufenbergą ir dar berods 3), kitus pasmaugė/pakorė rojalio styga.

Anonimiškas rašė...

Perskaiciau, patiko, pavasari ten vaziuosim, sau pazadejau :)

Tadas rašė...

reikes varyt :) gerulis rasinys.

karolis rašė...

Tadai, orams atšilus padarysim ten rimtesnį Lenkijos apžiūrėjimą, Vilko guolyje ekskursiją jau galėsiu pravest :))

pa-radize rašė...

Ačiū, buvo labai įdomu. Tik perskaičius iškart parsisiunčiau "valkiriją" pažiūrėt :) nors istoriją ne itin mėgstu, bet kai va taip įdomiai pateikiama, tikrai įtraukia :)

Paulius rašė...

Teko lankytis dar mažam būnant, gidas rusiškai šnekėjo, tai visiškai neaišku buvo kur randuos, kažokie lyg sandėliai atrodė. dabar jau supratimas atsirado kokiam istoriniam monumente buvau. Aj dar belandžiojant teko biški ir įkrist i duobę iėjus į vieną bunkerį ;D
O rašinys, tai labai išsamus, dėkui, vasarą į gdynę žadu užsukt, gal ir čia dar kartą teks apsilankyti.

Anonimiškas rašė...

Čia gi buvusi Prūsija, matosi pagal gūglo žemėlapį. Todėl ir sudomino :)

Rašyti komentarą