sekmadienis, birželis 20, 2010

Dar nuotraukų iš pasivažinėjimo aplink Baku



Paskutinė porcija nuotraukų iš Azerbaidžano, juk reikia ir Gruziją parodyti :) Pasivažinėjom vieną dieną toliau už Baku - apsukom gal poros šimtų kilometrų ratą aplink įdomesnius objektus netoli Baku.

Turbūt labiausiai patikęs ir "fotogeniškiausias" - purvo vulkanai, praktiškai mėnulio paviršius:


Esmė čia tokia - iš žemės nuolat veržiasi dujos, jos kartu kelia purvą į viršų, gaunasi tokie purvo vulkaniukai:


Burbuliuoja, pučiasi, sproginėja:


Tokia aplinka būtų ideali įdomios fotosesijoms :)




Šalia - toks skurdus kraštovaizdis. Bet jis nėra visame Azerbaidžane - yra ten ir kalnų, ir žalumos, ir drėgmės, ir augalų - tik reikėtų toliau nuo Baku pakeliauti.


Nafta, kuria Azerbaidžanas gyvas, veržiasi tiesiog iš žemės:


Dėl to aplink Baku daug tokių pasenusių, bet dar veikiančių naftos pumpuotojų:


Dar aplankėm muziejų po atviru dangumi - olose rasti kelių tūkstančių metų senumo pirmykščių žmonių piešiniai.





Editos aistra po Azijos, vėl juos gaudė, ačiū Dievui nesėkmingai :)


Gerai, kad turėjom dar vieną fotografą šioje kelionėje - turim ir bendrų nuotraukų :)


Grįžtant į Baku:


Naujai pastatyta mečetė šalia Azerbaidžano sostinės, išblizginta kaip ir pagrindinė miesto aikšte Baku:




Viduje jos:


Dar įdomus Azerbaidžano fenomenas - iš žemės skirtingose vietose veržiasi dujos, jeigu jas kas nors uždega - jos gali degti kad ir kelis amžius, kol išseks dujų šaltinis. Taip ir vienoje vietoje netoli Baku - 17-18 a. čia buvo pastatyta ugnies šventykla - Baku Ateshgah, aplink - celės vienuoliams.


Bet juokingiausia, kad kelis šimtmečius čia degusi ugnis 1969 m. užgeso - dėl intensyvaus gamtinių dujų išteklių naudojimo sovietmečiu, pasibaigė dujos, natūraliu būdu tekėjusios į šią šventyklą iš žemės. Bet azerams čia nebuvo didelė problema - nuo Baku atvedė dujotiekį, kuris dabar "maitina" amžinąją ugnį :)


Bet tokių vietų, kur iš žemės veržiasi dujos, ir jos dega žiemą vasarą, šalia Baku yra ir daugiau - taksistas nuvežė dar prie vienos kalvos papėdės, kur jau be jokio papildomo dujotiekio plieskė ugnis - karštis neblogas.


Viskas, baigiam su Azerbaidžanu, Gruzija next.

Tiesa, gal kam keliaujančiam į Azerbaidžaną bus naudinga praktinė info apie kainas.

Šiaip Baku - brangokas miestas. Nežinau, kiek kainuoja viešbučiai, bet ten gyvenantys lietuviai sakė, kad brangu. Maistas - kavinėse centre maisto kainos brangesnės nei Vilniuje, kai kur tik šiek tiek, kai kur dvigubai. Už vienus pietus centre kartą mokėjom po 32 Lt (bufetas "eat all you can"), pavažiavus su metro toliau nuo centro galima rasti ir dvigubai pigiau. Alus - 4-10 Lt už bokalą. Taksi kainos - nėra neįkandamos, bet nesulyginsi, su Gruzija. Už beveik dienos kelionę su taksistu po Baku apylinkes (~200 km) - 70 manatų (apie 240 Lt). Brangoka, bet pigesnių variantų nėra, su viešuoju transportu prie kokių purvo vulkanų nenuvažiuosi, bet yra kiti pliusai - visada gali daug sužinoti apie šalį, kai kelias valandas važinėdamas gali kalbėtis su taksistu. Ypač, kai jis išsilavinęs, su dviem aukštaisiais ir turi įdomią nuomonę apie šalies politiką, o ne tik vertina taksistams įprastu skepticizmu (man patinka ir Lietuvoje pakalbėti su taksistais - greitai gali sužinoti, kuo jie gyvena, palygini jų emocijas, bėdas, pasipiktinimus kad ir su Gruzijos taksistais - iš esmės tas pats:)

Viza (jos reikia lietuviams) - darantis Lietuvoje kelionių agentūrose kainuoja kosmosą, apie 400 Lt, bet neapsimoka - nusileidus oro uoste bet kuriuo paros metu galima gauti už 60 eurų (reikia 2 spalvotų nuotraukų). Tiesa, jei įvažiuosite žeme, tarkim, iš Gruzijos - pasienyje vizos gauti negalima.

Rusų kalba beveik neišvengiamai būtina - čia, kaip ir Gruzijoje, angliškai gali susikalbėti su jaunimu, bet su pardavėjais, taksistais ir šiaip vietiniais - tik rusiškai (bet ir ją ne visi ten moka, kai kada lieka tik gestai:).



pirmadienis, birželis 07, 2010

Apie azerų ir armėnų „meilę“ Eurovizijoje, arba kas būtų, jei lenkai Eurovizijos klipe rodytų Gedimino pilį



(kažkur nušoko dalis lietuviškų raidžių, sutvarkysim kada nors:)

Baku buvome kaip tik per Eurovizija – žiurejom antraji pusfinali, kai musiškiams nepavyko prasibrauti i finala, o Azerbaidžano dalyve dar ir finale užeme labai aukšta vieta (maciau, ir Lietuvoje raše, kad i jos populiarinima azerai sukišo milijona euru – vel tie patys naftos pinigai:).


Bet dar pradžiai apie armenus – nežinau, kiek detaliai žinote, bet tikrai esate girdeje apie Azerbaidžano ir Armenijos konflikta del Kalnu Karabacho. Ši teritorija tankiai apgyvendinta armenu, bet Sovietu Sajungos laikais buvo prijungtas prie Azerbaidžano (Stalino deka – mokejo žmogus kiršinti tautas). Po 1992-1993 m. karo armenai (kaip ir dauguma konfliktu šiame regione – ne be rusu isikišimo) užeme Kalnu Karabacha ir dar šiek tiek teritorijos atsikando nuo Azerbaidžano. Kalnu Karabachas paskelbe nepriklausomybe, kurios niekas iki šiol nepripažino. Formaliai regionas kaip ir priklauso Azerbaidžanui, bet realiai ji kontroliuoja armenai.


Baku sutikti azerai ir dabar atvirai sako – jei ne Rusija, Kalnu Karabachas greitai jega butu perimtas iš Armenijos, nes pastaroji nera tokia turtinga, kaip Azerbaidžanas. Todel azerai nekencia armenu - jei Baku oro uoste tavo pase rastu Kalnu Karabacho antspauda – neileistu i šali. Sako, anksciau netgi neileisdavo tu, kurie turedavo ir apsilankymo Armenijoje antspauda. Tarp šiu tautu nera jokiu diplomatiniu santykiu, jokio susisiekimo, žodžiu, viena kitai jos neegzistuoja.


Bet yra toks dainu daineles konkursas Europoje – Eurovizija, kuriame dalyvauja abi šalys. Eurovizija nepolitinis renginys, bet armenams ir azerams tai netrukdo tampyti vieni kitiems už usu. Šiemet patys matem, kokie nepatenkinti atrode azerai, išgirde, kad Armenija irgi pateko i finala.


O pernai buvo dar smagiau, abi šalys išradingai pasikandžiojo. Visu pirma, Azerbaidžane vykstant armenu pasirodymui televizoriai pradejo rodyti prastai, signalas susilpnejo, balsavimo numeris buvo išplaukes (už tokius pažeidimus Azerbaidžano televizija po to gavo keliu tukst. euru bauda iš Eurovizijos rengeju). Nepaisant to, 9 mln. gyventoju turinciame Azerbaidžane atsirado net (!) 43 Armenijos dainos gerbejai, balsave už šia daina. Ir jau po keliu dienu jie visi buvo iškviesti i apklausas Nacionalinio saugumo ministerijoje pasiaiškinti del tokio „nepatriotiško“ elgesio. Eurovizijos rengejai tik pagrasino Azerbaidžanui išmetimu iš konkurso, tuo lyg ir pasibaige šita nesamone.


Bet cia dar ne viskas :) Wikipedijoje radau idomia pastraipa, kuri pernai butu buvusi idomi ir Lietuvos žiniasklaidai – bet tokios info lyg ir nebuvo pas mus. Originala skaitykit cia, jei trumpai – Baltarusijos žiniasklaidoje pernai buvo gandu, kad kažkas Baltarusijos studentams pripirko SIM korteliu balsavimui už Azerbaidžana, o po to juos su 10 autobusu atveže prie (!) Lietuvos sienos, išdalino lietuvišku SIM korteliu, kad galetu balsuoti lietuviškais balsais už Azerbaidžana. Ir tokiu budu neva sukišo 55 milijonus rubliu. Irodymu lyg ir nera, skandalas nutilo, bet du dalykai man leidžia tiketi, kad taip galejo buti – naftos pinigai ir pernykštis rezultatas: Lietuva Azerbaidžanui skyre 5 taškus, Baltarusija – 10. Palyginimui – šiemet Lietuva Azerbaidžanui neskyre ne taško, o Baltarusija – 6 taškus.


Tokie buvo azeru fokusai pernykšteje Eurovizijoje, bet armenai irgi neatsiliko. To paties nepasidalijamo Kalnu Karabacho simboliu laikomas paminklas „We are our mountains“, stovintis kažkur jo kalnuose:



Pirmiausia armenai šio paminklo vaizda idejo i savo eurovizines dainos klipa. Azerai, aišku, užprotestavo, vaizdai buvo iškirpti iš klipo. Bet per pati Eurovizijos balsavima, kai kiekviena šalis pristato savo balsus, dauguma azeru tikriausiai iš neapykantos turejo išsijungti savo televizorius, kai atejus Armenijos eilei pamate toki vaizdeli:



Kirpau iš youtube‘o, todel jei kas neižiurit – apibraukiau Kalnu Karabacho simboli, kuri armenai aiškiai pademonstravo Azerbaidžanui. Ir net neužteko vieno – viena paminklo nuotrauka rode fone, kita demonstratyviai pakelusi vedeja rodo, matyt, savo kaimynams (youtube klipe galite pažiureti, kaip akivaizdžiai demonstratyviai ji tai daro). Kaip jautesi azerai turbut geriausiai suprastume tik tada, jeigu lenkai užeme Vilniaus krašta per Eurovizija kaip savo šalies simboli analogiškai pademonstruotu Gedimino pili.


Kas idomiausia, armenai Azerbaidžanui visgi paskyre net 1 bala – matyt, balsavusiu už Azerbaidžana ten niekas nepersekiojo.


Jau žadejau rašyti, kad šiemet šalys viena kitai neskyre ne taško ir jokiu skandaliuku nebuvo, bet pagooglines radau pora straipsniu Azerbaidžano naujienu portale. Vienas ju kaltina armenu komentatorius, kad per Azerbaidžano daina jie nepristate nei atlikejos, nei šalies. Kitas dar idomesnis. Pasirodo, Eurovizijos rengejai Azerbaidžano žemelapi parode be Kalnu Karabacho teritorijos, taip tarsi ignoruodami formalu jo priklausyma Azerbaidžanui. Azerai del to, žinoma, isižeide, ir dar pastebejo, kad ju šalies žemelapis buvo parodytas vos sekunde, kai tuo tarpu kitu šaliu – po kelias sekundes. Nuotrauka iš Eurovizijos video – raudonai apibrežtame plote azerai noretu matyti gera gabala savo žemelapio:



Smulkmena, bet politiškai žiurint, cia jau savotiškas Kalnu Karabacho nepriklausomybes pripažinimas – nenuostabu, kad azerai piktinasi, o Eurovizijos rengejai apsižioplino, nesugebedami išvengti tokiu kliurku :)


O dar sako, kad Eurovizija yra neidomus konkursas - dar ir kokiu geopolitiniu tendenciju ten galima atrasti žiurint i balsavimo taškus :)


Kad nebutu vien sausa rašliava – cia dar antra dalis nuotrauku iš Azerbaidžano sostines.


Turgus - kiekvieno nepažistamo miesto geriausias veidas, apsilankem jame ir Baku:



Azerai turkus vadina savo "didžiaisiais broliais" (beje, tos pacios Eurovizijos balsavimas tai irodo:), panaši ir ju kalba, kilimu dievinimas irgi ne ka mažesnis (nors kilimai megstami ir Gruzijoje, bet jau ne taip).



Matyt, pardavejas:




Taip ir netapusi kilimu pirkeja:



Vienoje iš mececiu Baku:



Kažkur senamiestyje prie mecetes:



Vel tas pats senamiestis (išraustas ir restauruojamas jis):



Pailsejom užkope i kalniuka, nuo kurio atsiveria neblogas vaizdas i visa Baku (kol policininkas savo mostais neliepe nulipti - del saugumo ar šiaip del ko - velnias žino :)



Kaspijos jura (beje, ji tikrai atsiduoda nafta) ir Baku:



Prie naftos pinigu prieinanti grietinele, matyt, investuoja juos ir šitaip:



Požemines Baku pirtys senamiestyje - jose nebuvom, bet labai panašiose mirkome po keliu dienu Tbilisyje - žiauriai gerai, rekomenduoju:



Baku (beje, kaip ir Tbilisyje) nemažai fontanu - autoritarai megsta jais puošti miestus?:)


Dar prie vieno:



Viename iš Baku senamiescio kiemeliu - Edita vis lisdavo i juos fotografuoti, ir lper tai abai puikiai galima palyginti Azerbaidžano ir Gruzijos skirtumus: jei Baku i kelis kiemelius žmones net neileido, tai Tbilisyje pamate, kad juos fotografuoja, pozuodavo, kalbindavo ir t.t.:)



Besiilsintis azeras - beje, jei norite buti vietinis Azerbaidžane, butinai turite muveti juodas kostiumines kelnes ir juodus kostiuminius batus - nesvarbu, kad lauke žiauriai karšta, bet jiems cia matyt butinas mados dalykas. Ir net vargšus vaikus kankina taip pat - buvome už Baku viename muziejuje kalnuose po atviru dangumi, tai net kokie penktokai atvažiuoja taip pat aprengti.



3 lietuviai turistai ir du jau pusiau vietiniai lietuviai-azerai (vienas iš ju liko kitoje objektyvo puseje:)



Berods prie operos teatro - išblizgintos ir sutvarkytos net mažiausios smulkmenos:



Vietiniai (cia nesimato, bet kaip ir Turkijoje, dažniausias vietiniu žaidimas tiesiog gatveje ir kitur, kaip pastebejome - backgammonas, nepamenu, ar jis turi lietuviška pavadinima?) :



(pradžia apie Baku buvo cia, tęsinys iš Baku apylinkių yra čia).




sekmadienis, birželis 06, 2010

Azerbaidžanas, Baku, nafta ir tos juokingos diktatūros




Savo keliones mes tikriausiai galetume skirstyti i dvi rušis.

Beveik ekspromtines – kai praktiškai “netycia” (žinokit, buna:) nusiperkam bilietus per koki eilini bilietu išpardavima i kur nors, po to iš kokio Wikitravel ar Lonely planet’o susirenkame šiek tiek informacijos apie ta vieta, ir paskutine nakti paskubomis susimete kuprines išlekiame.

Arba ekspromtines iki galo. Nuo pirmo skiriasi tik tuo, kad nera viduriniosios dalies – informacijos susirinkimo apie šali. Šitos buna net idomesnes, nors turi ir savu trukumu (tureti informacijos apie kultura, i kuria vyksti, visada gerai), bet buna didesnis siurprizas nežinant, ko tiketis iškelus koja iš lektuvo. Net ir Pietryciu Azija vykstant apie ja žinojom tik tiek, kiek lietuviškos geografijos ir istorijos pamokos kažkada išmoke – ekspromtas valdo :)

Tokia panaši nežinomybe buvo su Azerbaidžanu – pasiulymas nakvynei Baku nukrito tarsi iš dangaus prieš pora dienu iki skrydžio, turejom tik adresa ir praktiškai daugiau jokios informacijos apie šali. Ir vos per pora dienu neblogai užlopem šita geografine spraga. Idomi šalis – nors buvom tik Baku ir jo apylinkese, pamatem tik skurdžiausia gamtos regiona, egzotikos paragavom nemažai – ne veltui Azerbaidžanas labiau priskiriamas Azijai, nors sedi praktiškai ant Europos ir Azijos ribos.

Baku – poros milijonu gyventoju gigantas, už naftos pinigus išblizgintas ir restauruojamas taip, kad neiškišus nosies iš Baku galetum pagalvoti, jog esi kokioje Kaukazo Šveicarijoje. Bet prezidentine diktatura naftos pinigus pasiskirsto taip, kaip jai, o ne tautai, reikia – Baku blizgesys ir šalia esantis skurdas labai kontrastuoja.

Baku senamiestis išlaikes savo unikaluma:







Senamiestis išlikes aptvertas murine siena:



Bet visai šalia – daugybe moderniu pastatu, ir dar daugiau statybu, tvarkomos pagrindines gatves (ir Kaspijos juros ilanka):





Jei reiketu apibudinti dviem žodžiais Azerbaidžana, turbut geriausiai tiktu islamas ir nafta. Religijos itaka kulturai ypac ryški (žmones uždaresni, moteru kavinese beveik nera ir pan.) palyginus su po to aplankyta krikšcioniška Gruzija, o nafta Azerbaidžana padare turtingiausia regiono valstybe, po truputi superkancia ta pacia Gruzija. Šiaip idomu, kad nafta Azerbaidžane pradeta išgauti seniausiai pasaulyje - jau prieš tukstanti metu apie ja žinojo, XIX a. naftos bumas gerokai pakele Azerbaidžana, o XX a. pradžioje Baku buvo išgaunama puse viso pasaulio naftos. Dabartiniai naftininkai arabu šeichai tuomet dar jojo ant asiliuku. Ir jei ne regiono istorija bei dabartine diktatura, galbut azerai galetu gyventi ne ka prasciau nei kokie naftos pinigus protingai investuojantys norvegai.


Bet didesnioji dalis tautos dabar gyvena taip:



Arba su tokiais sovietiniais kvaso atributais:


Be sovietmecio palikimo cia galima kaltinti ir Nepriklausomybes laikotarpio diktatura. 1993-2003 m. Azerbaidžana valde prezidentas Heidaras Alijevas, kuriam mirus i valdžia (per oficialius rinkimus, bet su tokiu sovietišku laiku rezultatu) atejo jo sunus, ir toliau tesia gražias diktaturiškas tradicijas. Tiesa, jo tevas gatvese šlovinamas kaip Leninas savo laiku – pagrindineje aikšteje jo skulptura, kuria mes mateme pro mus priemusiu Agnes ir Manfredo balkona:


Alijeva mes draugiškai pagerbem leniniškai alijevišku rankos pakelimu:


Prie kiekvienos požemines perejos ar metro – po H.Alijevo fraze, mieste daug kur kabo jo plakatai:


Beje, nauju mašinu Baku turbut daugiau nei Lietuvoje – bet senu žiguliuku (nors ir išblizgintu) cia ne ka mažiau. Bet velgi, cia tik Baku vaizdas – naftos pinigai nuseda dabartinio prezidento, jo aplinkos ir aukštu politiku rate, korupcija klesti, postai gaunami tik per kyšius. Taksistas, su kuriuo po Baku apylinkes važinejom gera diena, isikalbejes papasakojo idomiu dalyku. Pavyzdžiui, Azerbaidžane, kur kainos (bent jau Baku) brangesnes nei Lietuvoje, iprasta pensija – apie 50-70 manatu (~170-230 Lt). Bet policininku pensija – 500 manatu (1700 Lt). O kad juo tapti, šeima turi sumoketi 70-100 tukst. litu kyši – del to ne kiek nestebina, kad išvažiavus už Baku autostrados lygio kelyje greitis apribotas iki 50 km/h, ir tikrai ne reciau nei kas 5 km stovi policijos ekipažai – viršiji greiti, susimoki kyši (15-20 manatu mažiau, nei oficiali bauda), ir taip padedi policininkui susigražinti i tokio darbo gavima investuotus 70-100 tukst. Lt. Speju, kad net ir tokia milžiniška suma kažkada atsiperka – keliuose „alkanu vilku“, kaip juos pavadino musu taksistas, pilna.

Taksisto klausiam, kas perka šimtus ar tukstancius nauju butu, kuriu pristatyta ir dar statoma aplink Baku centra – taksistas tik atsake, kad jie patys, kurie stato už naftos pinigus – prisiperka po keleta butu. O kaip tik neseniai kažkas atkapste (buvo ir musu žiniasklaidoje naujiena), kad dabartinis prezidentas Ilhamas Alijevas savo trims vaikams Dubajuje nupirko nekilnojamo turto už 70 mln. doleriu. Kai jo metine alga yra tik apie 230 tukst. doleriu :)

Ok, dabar prie geresniu dalyku. Pavyzdžiui, prezidento I.Alijevo žmonos – Agne su Manfredu mus jau pirma vakara „supažindino“ su prancuzes Carlos Bruni konkurente iš Kaukazo – Mehriban Alijeva. Užmeskit aki i jos oficialia svetaine – kas nors isivaizduojate Lietuvos prezidento antrosios puses (nesvarbu, kas ji bebutu) svetaine su kruva manekeniniu nuotrauku, suskirstytu albumais lyg Facebooko profilyje?:) Cia net Paksiene su savo marmurinemis kolonomis nublanksta. Pavyzdžiui, manekenine Azerbaidžano pirmoji ponia:


Pažaidžiam - pasididinkit šia fotke ir spekit, kur Alijeva, o kur Bruni?:)


Toje pacioje svetaineje galima rasti ir smagiuju diktaturos irodymu (visos diktaturos man atrodo ir liudnos, ir tuo paciu juokingos). Prie kaukazietiškosios Carlos Bruni biografijos yra nurodyta, kad 2009 m. ji gavo šlovingojo tautos tevo, buvusio prezidento Heidaro Alijevo vardo apdovanijima, kuri jai paskyre esamas šalies prezidentas. Išvertus i paprasta kalba – jos prezidentas vyras jai paskyre apdovanojima, kuris pavadintas jos uošvio garbei :)


Taksisto (jis, beje, su dviem aukštaisiais – bet kito darbo neranda) klausiam, kodel niekas nebando sukilti prieš tokia diktatura, juk gretimoje Gruzijoje perversmas buvo dar 2003-iaisiais, netolimame Uzbekistane šiemet nuverte diktatoriška prezidenta. Taksisto atsakymas – ka cia versi, buvo kažkas susirinke i mitinga prieš valdžia, atvažiavo policininkai, sudauže mitinguotojus, tuo ir pasibaige visos revoliucijos.


Daug prirašiau, nes grižus i Lietuva ir visokiose wikipedijose dar pasiskaicius apie šia šali, darosi idomu pasekti, kaip toliau ji vystysis. Demokratijos nera, bet pinigu yra – Baku netgi pageidavo rengti vasaros olimpines žaidynes 2016 metais, taciau nelaimejo. Dabar pretenduoja i 2020-uju olimpiada, bet nesitikiu, kad laimetu – naftos ir pinigu yra, bet iki olimpiados sostines jiems dar oi kaip tolokai.


Cia dar keletas vaizdeliu, ne paskutiniai iš Baku:


Baku simbolis – Mergeles bokštas (Giz Galasi), del kurio tikslios paskirties mokslininkai dar nesutaria iki šiol, mat statytas jis seniai – keli amžiai prieš musu era:



O Nepriklausomybes dienos proga šalia Mergeles bokšto vyko meno festivalis – iš skirtingu šaliu suvažiave menininkai savaip išmargino jiems duotus Mergeles bokšto maketus. Cia sutikom ir lietuvi menininka Mariu Abromaviciu (Neboisia):


Musu „viešbutis“ su vaizdu i centrine miesto aikšte – linkejimai Agnei ir Manfredui:)


Arba i kita puse, link senamiescio ir Kaspijos juros ilankos:


Nepatikesit, bet apie Azerbaidžana dar parašysiu iš Eurovizijos puses (Baku ir stebejom Inculto fiasko) – popsinis konkursas dar ir kiek idomiu dalyku apie šaliu santykius gali atskleisti, ne veltui ji butu galima vadinti geopolitiniu, o ne muzikiniu šou.

Apie Eurovizija, armenu ir azeru "meile" - cia papasakojom.

UPDATE: Azerbaidžano viza. Nuo 2010 m. spalio mėn. Azerbaidžanas nebeišduoda vizos oro uoste nusileidus - ja būtina pasirūpinti dar iki kelionės (nebent esate turkas arba rusas). Keistuoliai, turistų nenori...