sekmadienis, kovas 06, 2011

Apie Maroko maistą, nacionalinį gėrimą - mėtų arbatą, ir apie Ouarzazatę




Marokiečiai - musulmonai, todėl natūralu, kad alkoholis jiems draudžiamas. Galbūt dėl to ten žiauriai populiari mėtų arbata (kaip kad Turkijoje obuolių), kurią ryte, dieną, vakare gatvėse ir kavinėse masiškai geria vietiniai. Gėrėm ir mes - patiko, tik buvo gaila žiūrint, koks kiekis šviežių mėtų sukraunamas į vieną mažą arbatinuką - vien pagalvojus, kiek iš tokio kiekio Mojito kokteilių išeitų... (prisiminėm mėtas ir Mojito Tailande, va ten tai buvo gerai) Cukraus prie mėtų arbatos jie irgi nepagaili:



Iš nacionalinių patiekalų populiariausi tikriausiai du - kuskusas ir tajine. Kuskuso patiekalų jie turi įvairiausių, pavyzdžiui - vegetariškas kuskusas su daržovėmis:



Feze išbandžiau karališką kuskusą - pasirodo, čia be kuskuso ir daržovių dar prideda keptos vištienos, jautienos dešrelių ir dar avienos gabalą - suvalgiau gal trečdalį porcijos:



Kaina, tiesa, irgi buvo gana karališka kaip Marokui - gal apie 25-30 Lt, bet čia tipo geram restorane. Nors kiek valgėm prastesniuose kabakuose, visur tas kuskusas panašus, vienodai neblogas.

Už kuskusą turbūt net populiaresni tajine patiekalai - troškiniai, kurie gaminami specialiame inde. Molinis indas su kūgio formos dangčiu, troškinamas ant ugnies. Va toks:



Tajine patiekalų jie turi įvairių - nuo vegetariškų iki įvairių mėsos troškinių. Žemiau mano lėkštėje matosi vištienos tajine - skaniai troškinta vištiena su krūva kažkokių prieskonių, ir būtinai alyvuogėmis, nors jos čia ir nelabai tiko. Bet marokiečiai jas deda visur, kur reikia, ir kur nereikia. Ir net prasčiausiuose kabakuose prieš maistą būtinai atneš alyvuogių užkandimui su jų balta duona.



Kartais užsiraudavom ir ant tokios juodosios degėsių veislės vištienos :))



Populiariausia ir visur siūloma sriuba - harrira, iš krūvos trintų daržovių ir specifinių prieskonių - man patiko, Editai nelabai:



Salotų marokiečiai siūlo daug ir įvairių, bet kai kurios yra tiesiog nesėkmingi bandymai kopijuoti europietišką virtuvę (ypač pas juos populiari itališka virtuvė - ir visai neblogos picos). Bet va užsisakius pomidorų ir mocarelos sūrio salotas, gauni visai ne tai, ko tikiesi - užtat maisto architektūros konkurse tokia porcija galėtų skinti aukščiausias vietas :D



Šiaip Maroke pajutom, kaip mus sugadino Tailandas, ypač Editą :) Sulaukus prastesnio patiekalo, nei tikėjomės, prisimindavom stebuklingą Tailando virtuvę, kur gali valgyt bet kur - gatvėje, pigiame kabake ar prabangiame restorane, bet maistas visada bus žiauriai kokybiškas. Maroko virtuvė nėra prasta, bet va jei jau lyginti su Tailando... ech :)

Tiesa, mieste prie Atlanto vandenyno Essaouiroje nusivylėme vietiniais žuvies kepėjais - kalnai šviežių jūros gėrybių, bet jie tiesiai prieš tavo akis sugeba jas iškepti taip, kad sugadina visą tą gėrį. Bet apie Essaouirą vėliau parašysim, net ir su apdegintomis žuvimis ji verta dėmesio.

O čia dar keli kadrai iš vieno didesnio miesto kelyje tarp Marakešo ir Sacharos dykumos - Ouarzazatės. Visai nieko jaukus miestelis, kuriame kartais laiką leidžia net pats Maroko karalius. Raudonas kaip ir Marakešas. Praleidom Ouarzazatėj vieną naktį ir pusdienį. Kol kažkas tempia kuprines iš mašinos į viešbutį, kai kas jau fotografuoja pro viešbučio balkoną :)




Atokiau nuo centro Ouarzazatėje išlikęs aukštomis sienomis aptvertas kasbah kvartalas - galima sakyti, senamiestis:



Jei kas nors parodytų šios senos miesto dalies nuotrauką, darytą kokiame XV a., sulyginę su dabartine kažin ar rastume daug skirtumų - vienintelės satelitinės antenos išduoda šiokį tokį modernumą:



Ne veltui Ouarzazatėje yra didelė kino studija - būtent tokio šimtmečių senumo kasbah dėka, čia ir dar keliuose aplinkiniuose kasbah buvo filmuotos tokių filmų dalys, kaip "Mumija", "Gladiatorius" (kažkas panašaus kad ir šioje nuotraukoje iš filmo), "Legionierius" ir pan. - idealios natūralios dekoracijos, norint nusikelti tūkstančiu ar dviem tūkstančiais metų atgal.

Žiauriausia, kad kažkam tai yra XXI amžiaus kasdienybė.



Paklaidžiojome siauromis gatvelėmis - eini, kol atsiduri į kokį akligatvį, grįžti atgal iki kito posūkio ir t.t. Painiava, prie kurios vietiniai, matyt, įpratę.

















Bevaikščiojant iš vienų durų išlindo vietinis, prisistatė menininku (vėliau dar ir savo meno kūrinių bandė įbrukti...) ir pakvietė į muziejų, kuris įrengtas viename iš namų. Atkurtos autentiškos sąlygos, kaip prieš kelis amžius čia gyvendavo vietiniai, surinkta daug visokių rakandų:



Virtuvė, kuri, spėju, ir dabar ne ką labai pasikeitusi - kai kur pavykdavo užmesti akį į vidų pro atviras duris, bet vietiniai tuoj užtrenkdavo jas - labai nemėgsta tokių smalsuolių.



Muziejaus prižiūrėtojas leido pažaisti su kardu, kuris buvo naudotas "Gladiatoriaus" filmavime:



Nuo stogo atsiveria vaizdas į visą bardakėlį - viduryje matosi aptvaras, kuriame ant stogo auginamos vištos, nes ant žemės nėra vietos - tik siauros gatvelės ir tiek:



Viskas, su dykuma ir rytine Maroko puse baigėm - iš ten grįžom atgal į Marakešą, tada į Essaouirą prie vandenyno, ir galiausiai į Fezą - į kur atskridom, ir iš kurio išskridom. Dar pora kadrų pakeliui link Marakešo:





Prieš tai pasakojom apie Sacharą.



0 komentarai: