sekmadienis, kovo 06, 2011

Marokas: Sacharos dykuma ir žalios oazės




Marokas tik mažu kraštu liečiasi su Sacharos dykuma, bet būnant ten būtinai norisi išnaudoti galimybę įkeltį koją į didžiausią pasaulyje tropikų dykumą. Tam yra dvi vietos - dykumos pakraštys prie Merzouga miesto arba kitas kelias prie M'Hamid miestelio. Pasirinkome antrąjį. Nuo Marakešo, kaip jau pasakojome, per pusantros dienos pasivažinėdami įspūdingais kalnų keliais pasiekėm Zagorą - paskutinį rimtesnį miestą važiuojant link dykumos. Nuo ten lieka paskutinis 100 kilometrų tokiu rimtos autostrados pločio keliu:


Privažiuojam M'Hamid miestelį, kuriame dešimtys vietinių stabdo mūsų mašiną, bet žinodami, kad jie tik bandys įbrukti kokią nors ekskursiją į dykumą užkeltomis kainomis, nestojam ir važiuojam iki miestelio pabaigos, kur baigiasi kelias - asfaltas nutrūksta, toliau jau tik dykynė, smėlis ir Sachara. Įvertinę, kad mūsų išsinuomota Ford Fiesta ne džipas, pasirenkame bet kurias vėžias ant suplūkto smėlio ir važiuojam į Sacharą kokius 3-4 kilometrus - tol, kol po mašinos ratais buvo kažkas panašaus į pravažinėtą keliuką.

Kol važiavom nuo miestelio į dykumą, per veidrodžius mačiau, kad mus vijosi vienas džipas ir vienas vietinis motociklas. Kai mūsų kelias prasmigo smėlyje, sustojom ir išėjom pasivaikščioti į Sacharą - be jokių gidų, nors buvom skaitę, kad vietiniai gąsdina turistus, jog be gidų išėjus į dykumą galima greitai paklysti ir t.t. - kokių tik istorijų jie neprikuria, kad tik samdytų juos. Mus pasivijusio džipo vairuotojas, kaip ir tikėjomės, pradėjo siūlyti savo paslaugas - valandos ar dviejų kelionė iki keliasdešimt metrų aukščio smėlio kopos. Kaina, aišku, gan kosminė, todėl net nepradėjome derėtis - tuomet jis pats numušė tą kainą, bet mums jau buvo neįdomu, džipas išvažiavo. Tada motociklo vairuotojas pradėjo siūlyti savo paslaugas - neva palydės su motociklu priešais mūsų mašiną dar kokius 4 km iki "tikresnės dykumos". Atsisakėm irgi, nes matėm, kad už 10 metrų mūsų Fordas jau smigtų į smėlį ilgam.

Su kupranugariais dienos, dviejų ar kokių 10 dienų (yra ir tokių) kelionė irgi neviliojo - tam reikėtų daugiau laiko, šįkart nusprendėm paslampinėti Sacharos pakraščiu ir tiek. O slampinėdami bandėm suvokti Sacharos dydį - pabandykite įsivaizduoti Europą, nuklotą smėlynais - Sachara yra tokio dydžio. Ir kas keisčiausia, visai ne sena - dar prieš 2700 m. čia buvo kitokia gamta - augalai, ežerai ir t.t.




Šiaip tuo Maroke nebuvo karšta, bet dykumoje saulei kepinant buvo visai kitaip, žymiai karščiau. Ne veltui, Sacharoje užfiksuota aukščiausia temperatūra žemėje - 58 laipsniai karščio.


Bevaikšant pro mus praėjo kokių 7-8 kupranugarių būrys - net nežinau, laukiniai ar kokie nors vietinių paleidžiami pasiganyti į smėlynus.


Beje, musulmonai tiki, jog kupranugario pieno ir šlapimo gėrimas turi gydomųjų savybių. Ir šiaip, dykumose nepakeičiamas gyvūnas - nuo senų karinių laikų iki šiandien dar išlikusių karavanų per dykumą. Mes irgi savaip pagerbėm šį gyvūną - Feze Edita nusipirko kupranugario odos rankinuką. Su atitinkamu kvapu :)


Radom neaiškios paskirties dykumų kaimelį - akivaizdu, kad niekas čia negyvena, tai nelabai supratom, jo paskirties - galėtų būti karavanų sustojimo punktas, bet per daug arti didesnio M'Hamid miestelio.



Čia dar vienas įrodymas, kad 50 dirhamų kainavęs kilimėlis tikrai turi stebuklingų galių - radom jam paskirtį dykomoje:


Dykumos pakraščiuose bandoma sustabdyti jos plitimą pintomis tvorelėmis - panašiai, kaip ir pas mus Neringoje, tik skirtumas tas, jog mes taip bandome išsaugoti yrančias smėlio kopas, afrikiečiai - sustabdyti begalinį smėlio plitimą:


Grįžtam nuo dykumos į civilizaciją atgal - pravažiuojam tokius aukštomis molinėmis sienomis aptvertus kaimelius:


Viename iš jų sustojome pasivaikščioti - tuščias, su vienu kitu išlendančių vietiniu kaimelis, siauromis gatvelėmis ir molio sienų namais.




Kelyje iki dykumos retkarčiais pravažiuodavome vieną kitą oazę, joje dažnai būdavo įsikūręs koks kaimelis ar kasbah - savotiškos tvirtovės-gyvenvietės, aptvertos aukštomis mūrinėmis sienomis nuo priešų puolimo:


Oazių žalumą dar labiau sustiprina kontrastas tarp smėlingų dykviečių šalia, kaip čia - vienoje pusėje kelio beveik jokio augalo, kitoje - oazė:


Vaizdai pakeliui:



Tarp Zagoros ir Agdz miestų, važiuojant keliu, šalia visada lydi įspūdingas Draa upės slėnis - žalias, vešliai apaugęs palmėmis ir visiškai priešingas tai visai skurdžiai dykynėj, kurios pilna Maroke. Štai ką lemia vanduo:




Zagoros miestelyje (likus 100 km iki dykumos) nakvojome tokiuose afrikietiško stiliaus nameliuose:


Storos molio sienos, maži langai ir vėsuma - vasarą tai padeda ištverti karštį, bet dabar, kai buvome vasario mėnesį, tos sienos lėmė gan vėsoką Afriką - apie šildymą, savaime suprantama, ten net neverta kalbėti, nebent įlįsite į gerokai prabangesnius viešbučius (bent jau karštas vanduo visur būdavo, skirtingai nei daugumoje pigesnių pietryčių Azijos viešbutukų):


Po derybų, šis namukas nakčiai kainavo 150 dirhamų - 15 eurų. Nors iki vėlyvos nakties užmigti neleido kažkur šalia susirinkę vietiniai darbuotojai (gal?) afrikiečiai, ir su visokiais instrumentais improvizavę mini koncertą - neblogos autentiškos muzikos :)

Beje, būtent iš šio miesto - Zagoros - viduramžiais ir vėliau prasidėdavo garsusis 52 dienų karavanas per dykumą iki Timbuktu miesto Malyje (apie jį kaip tik įdomiai prirašyta sausio mėn. "National Geographic" žurnale). 52 dienos ant kupranugario, įsivaizduojat??

Toliau - apie Maroko virtuvę.



4 komentarai:

troy rašė...

Ai geri esat.

karolis rašė...

komentaras..:D

Anonimiškas rašė...

O masiniuka nuomojotes? Kiek mazdaug kastuoja? Ir kaip benzino kainos? Aciu :)

karolis rašė...

Jo, nuomojomės, kainavo apie 100 Lt parai - bet nebuvome užsisakę iš anksto, šiaip, manau, būtų galima ir pigiau gauti.
Benzinas kažkur apie 3 Lt/l.

Rašyti komentarą