antradienis, vasario 22, 2011

Socialinis foto eksperimentas Marakeše, arba geras darbas už 50 dirhamų visai 33 mln. marokiečių tautai




Sėdžiu su fotoaparatu aš vieną vakarą prie pagrindinės Marakešo aikštės ant stogo restorane, nuo kurio puikiai visas gyvenimas aikštėje matosi (aikštė - kaip didelis skruzdelynas ir dieną, ir naktį, apie ją dar parašysim). Edita laukia viešbutyje, man prieš nosį toks aikštėje prieš vakarą įrengtų kioskų kioskelių ir gatvės restoranėlių vaizdas:


Fotografuoju nuo stogo visą tą skruzdelyną, besiblaškančius žmones, įkyrius prekeivius, visokius cirkininkus su beždžionėmis, kobromis ir kitais gyvūnais. Prieš tai visą dieną šioje aikštėje ir senamiestyje aplink ją teko klausytis visokių įkyrių brukimų, ką pirkti, ką paragauti, kokią beždžionę nufotografuoti, išsiburti, leisti apipaišyti ranką ir t.t. Taip befotografuojant iš viršaus dėmesį atkreipė viena marokietė, kuri tarsi sustingusi visame tame skruzdelyne atrodė keistokai, tarsi statula - stovėjo uždengtu veidu, su kilimėliu rankose, praktiškai nejudėdama visą tą laiką, kol aš fotografavau žmones aplink ją. Kai pamačiau ją, sumaniau tokį eksperimentą - pažaisti su ekspozicijos išlaikymu ir žiūrėti, kiek sekundžių ji taip gali nejudėdama lyg statula nesėkmingai pardavinėti savo kilimėlį. Pradžioj nustačiau 0,05 sek. išlaikymą - mano statula, arba tamsiai raudona marokietė centre:


Ir taip vis ilginau išlaikymą - žmonių kiekis aikštėje ir aplink ją nemažėjo, tik nuo ilgesnio išlaikymo ir jų judėjimo jie pradėjo lietis, nuotraukose atrodo, lyg žmonių mažėtų. Bet nė velnio, skruzdelynas virė toliau aplink marokietę pardavėją, kuri ir toliau stovėjo nejudėdama, lyg suakmenėjusi, kai tuo tarpu visi kiti šūdniekių pardavėjai aikštėje šokinėjo, kabinėjosi ir lindo į akis kiekvienam praeiviui. Matyt, užsiroviau ant kokios šamanės, nes mane užbūrė - sekiau ją kokį pusvalandį. Absurdas, cha cha? Burtai! :D

Ilgesnis, pusės sekundės išlaikymas:


1 sekundės išlaikymas - pažiūrėkit į jos skulptūrišką kantrybę:


2 sekundžių išlaikymas:


4 sekundės:


8 sekundės (tikrai nebuvo taip tuščia, kaip atrodo dėl išsiliejusių žmonių:)


15 sek. - visas 15 sekundžių ji tikrai buvo statula:


Ir paskutinis kadras eksperimentui - 20 sekundžių. Marokietė vis tiek nesusiliejusi - nejuda, stovi lyg įbesta:


Per visas tas keliasdešimt minučių, kol marokietė jai pačiai nežinant dalyvavo mano foto eksperimente, prie jos buvo priėjęs vos vienas vietinis, matyt pasiteiravo kainos ir nuėjo nepirkęs. Pasidarė smalsu, kiek galėtų kainuoti tas kilimėlis, kuris galbūt jau ne pirmą dieną taip kantriai pardavinėjamas. Nusileidau žemyn į aikštę sužinoti kainos:


Priėjęs angliškai paklausiau kainos. Klausimą ji suprato, bet atsakyti galėjo tik savo kalba - rodau, kad nieko nesuprantu. Tuomet ji puolė po penkiais savo drabužiais ieškoti piniginės, paskubomis išsitraukė iš jos 50 dirhamų (maždaug 15 Lt) ir tokiu būdu leido man suprasti kilimėlio kainą.

O toliau jau viskas ekspromtu - nei tas kilimėlis man gražus, nei man jo reikėjo, bet kažkaip pagalvojęs, kad čia tik 50 dirhamų, prisiminęs, kaip keliasdešimt minučių nuo stogo stebėjau, kaip ji kantriai bandė ji parduoti ir tuo labiau nekęsdamas tų kitų įkyrių, zyziančių ir lendančių pardavėjų, matydamas kaip skubėdama ir beveik drebančiomis rankomis ji krapštė pinigus, kad parodytų kainą svetimšaliui, kuris galbūt nupirks - ėmiau ir atsakiau OK, imu. Juk sakiau, kad burtai. Tikiuosi, šypsena po tuo šydu bent jau buvo?

Bet aš jaučiausi irgi labai gerai - už 50 dirhamų padariau gerą darbą (jei šitą blogą skaito koks nors Gariūnų turgininkas, turbūt galvoja - idealus debilas pirkėjas, kurio net nereikia mulkinti, pats apsimulkina save :D). Bet ne vėlnio, čia ir buvo tikroji šito itin sudėtingo keliasluoksnio socialinio foto eksperimento esmė - tikiuosi, čia bus 50-ies dirhamų pamoka visam 33 mln. gyventojų turinčiam Marokui, kad nustotų jie tas savo prekes brukti per prievartą, ir tada patys pirkėjai pas juos ateis. Juk kinai tiki, kad sėdėdamas ir laukdamas upės pakrantėje, gali sulaukti ir atplaukiančio savo priešo lavono. Gal ir ta marokietė patikėjo, kad kantriai stovint ir laukiant pirkėjas pats atsiras. Kad ir iš dangaus - nuo gretimo restorano stogo.

Čia graži istorija ir baigiasi. Kaip ir tikėjausi, grįžęs į viešbutį gavau velnių nuo Editos už tai, kad, cituoju, "prisipirkau kažkokio čia š" :D Bet kai paaiškinau visą foto eksperimentą ir gerą darbą už 50 dirhamų, ir kad tokiu sudėtingu būdu aš edukuoju visą Maroko tautą ir kloju pamatus ateities pirkėjų iš Europos kartoms, ji šiek tiek suprato idėją. Bet per mažai.

Todėl protestuodamas prieš gerų darbų neįvertinimą, tą vakarą nevalgiau vakarienės ir taip sutaupiau tuos 50 išleistų dirhamų. Gavosi visiška win-win situacija, be nuskriaustųjų :D

Ir tas kilimėlis nuo to laiko tapo man toks vertingas. Nesvarbu, kad negražus ir be vietos namie - nepykit, jei kam nors padovanosim :) Tiesa, radau jam dar siaurą paskirtį kai buvom dykumoje - tinka sėdėjimui prie dykumų kaimų namelių:


Ir jei dabar nuvažiavę į Maroką pajusit, kad zyzliai pardavėjai mažiau zyzia, mažiau lenda į akis, čia bus visiškas šito socialinio, ir net didaktinio foto eksperimento triumfas.

Hau.



sekmadienis, vasario 20, 2011

Pagaliau įkėlėm koją į Afriką: 1000 km spalvotais Maroko kalnais




Vakar per Vokietiją grįžom iš Maroko - eilinį kartą nesugebėjom atsispirti eilinei Ryanair bilietų akcijai ir prieš pat Naujuosius nukovėm porą bilietų į mums dar nepažįstamą Afrikos žemyną. 260 Lt už Afriką iš Kauno neleido net svarstyti apie rizikas ir galimus protestus Maroke, kurie dabar išplitę jau daugiau nei dešimtyje arabų šalių. Pasirodo, prasilenkėm vos viena diena - šiandien Maroko sostinėje Rabate jau buvo pirmas tūkstantinis mitingas, keli mažesni buvo numatyti ir mūsų aplankytame Marakeše. Net šiek tiek gaila - būtų buvę įdomu pafotkinti galimos revoliucijos užuomazgas ir nešdintis iš šalies, kol viskas neperaugo į tikrą revoliuciją. Bet Maroke, kiek skaičiau internete, greičiausiai ir neperaugs, šiek tiek kita situacija.

Beje, vienos marokietės, kuri mums nuomojo automobilį, klausiau - aplink visi kaimynai bruzda, kodėl Maroke nieko nevyksta? Sako, pas mus valdo karalius, ne prezidentas, dėl to kažin ar kas bandys jį versti, tradicijos, pagarba ir t.t. Hm, įdomu, ji šiandien mitinge dalyvavo?

Iš draugų pasiklausinėję apie Maroką, tikėjomės iš jo daug, tiek ir gavome - visiškai pateisino lūkesčius. Kainos, aišku, galėtų būti labiau kaip Afrikoje, o ne kaip Europoje, nuolatiniai bandymai visur apmulkinti turistus ir įbrukti kokį š keliskart brangiau, nei jis vertas, irgi erzina, bet prie šito pripratome jau Azijoje, o skeptiškas požiūris į dirbtinį vietinių draugiškumą yra gera antidieta piniginei :)

Kaip įprasta, prieš kelionę nieko rimčiau nespėjom pasidomėti apie Maroką, tik draugų pasiklausinėti, kur verta vykti, nusipirkom "Lonely planetą", kurį pradėjom skaityti lėktuve - bet to užteko, Marokas turizmui neblogai pritaikytas, ir ganėtinai saugi šalis. Buvo vietų, į kurias atvykdavom prieš vidurnaktį ir neturėdami viešbučio taksistų pagalba gan greit susirasdavome. Norėjom pamatyti kalnus, dykumą ir vandenyną, 9 dienų tam užteko. Atskridom į Fezą, iš jo traukiniu movėm į pietus - 7 val. kelio iki Marakešo, ir kai nusibodo miestai ir vietinių įkyrumas, išsinuomojom automobilį ir pasivažinėjom į abi puses nuo Marakešo - pradžioj į rytus per Atlaso kalnus iki Sacharos dykumos pakraščio, paskui į priešingą pusę - žiauriai fainą miestą prie Atlanto vandenyno Essaouirą.

Gamta mums, kaip visada, įdomesnė už miestus, tai nuo jos nuotraukų ir pradėsim. Beveik 500 km kelias nuo Marakešo iki M'Hamid (miestelis ant Sacharos krašto, jau visai prie Alžyro sienos) labai gražus - su vis besikeičiančiais vaizdais, pirmą šimtą kilometrų vingiuoji Atlaso kalnų serpantinais, vėliau visokios dykvietės su pasitaikančiais kalnais ir įvairiais miesteliais prie kelio, o paskutinė 100 km atkarpą iki dykumos - pusantros juostos pločio kelias, kuriame su priešpriešai atvažiuojančiais vairuotojais iki paskutinės sekundės turi žaisti psichologinį žaidimą - kas pirmas palūš ir pasitrauks į duobėtą šalikelę, nes dvi mašinos niekaip neišsitenka :)

Spalvų Maroke prūdais - ir miestuose, ir gamtoje. Kol nuo Marakešo nuvažiavome iki dykumos, matėme ir raudonus kalnus, baltą sniegą pakilus aukščiau, geltonas dykvietes ir žalias oazes šalia dykumos. Džiaugėmės, kad nesugalvojom šio maršrutu išbandyti autobusu - būtų ne tik košmariškai ilgai (apie 13 valandų), bet ir negalėtum sustoti kur nori, pasigrožėti vaizdais. O mes taip stoviniuodami kas kelis kilometrus per pusantros dienos nusikapstėm iki dykumų. Jei kas būsit, labai rekomenduojam pasivažinėti šituo keliu (Marakešas - Ouarzazate - Zagora - M'Hamid).




Mūsų Ford Fiesta kaktusų fone (nuoma - apie 100 lt parai, panašiai, kaip ir Europoje, nors galima rasti ir pigiau, ypač jei iš anksto užsisakant), kurią kelyje porą kartų dar vežėm remontuoti (nuleista padanga - čia jau mūsų kelionių tradicija, automobilis ar motoroleris, bet padanga praktiškai visada sugebam nuleisti:). Bet kalnų serpantinus atlaikė gerai.


Apskritai atostogos su automobiliu mums idealios - visiška laisvė nuo visokių vietinių transportų ir galimybė įkišti nosis į bet kuriuos kaimelius pakeliui. O Maroke dar ir keliai geri (išskyrus paskutinę dalį prie dykumos), policija irgi draugiška - du kartus sustabdžiusi tik patikrino diržus ir paprašė važiuoti lėčiau. Tiesa, pačiame Marakeše su svetima mašina maltis tarp naglų vietinių taksistų, visokių senukų su asiliukų vežimais ir nemirtingais žmonėmis turbūt save laikančių dviratininkų vidury kelio nėra didelio malonumo, bet Afrikoj kito tikėtis ir negali.

Iš fotografijos pusės Marokas galėtų būti ideali valstybė, bet niekur kitur dar nebuvom matę taip nenorinčių fotografuotis žmonių. Net vaikai, kurie Azijoje patys zyzdavo, kad juos fotografuotumėm, čia bėga iš kadro arba rėkia "Noo!". Galėtų būti kalta religija, bet tokia pat musulmoniška Indonezija fotoaparatus mylėjo gerokai labiau. Net ir šitie du vietiniai po šito kadro pradėjo rėkti ant manęs:


Pakeliui pravažiavom krūva kaimų ir miestų, skirtumus tarp kurių greičiausiai būtų galima įvardinti laiku - jie skiriasi keliais amžiais, nuo akmens amžiaus laikus primenančių molinių pirkių iki modernių miestų.


Kiekvienas toks kaimelis kalnuose būtinai turės savo mečetę. O ji būtinai bus nudažyta rausva spalva:






Praktiškai kaimeliai-chameleonai, užsimaskavę kalnų fone:


Į kelis tokius vėliau buvom įlindę, įkelsim ir daugiau nuotraukų - rimtai kaip kelionė laiku keliais amžiais atgal.




Kelias-gyvatė, kuriuo smagu važiuoti tol, kol nepasiveji kokio nors sunkvežimio ir paskui ties kiekvienu posūkiu bandai lenkti...


Matėm ir porą avarijų, vienoje sunkvežimis nusirioglinęs pro serpantino užtvarą žemyn, kitoje ant kelio gulėjo mirtinai nutrenktas dviratininkas - nežinau, kas kaltas, bet pestieji ir dviratininkai sutemus ten visiškai nesisaugo. Nors ir dieną panašiai, moksleiviai būriais eina keliu keletą kilometrų į artimiausias mokyklas ir nelabai nori trauktis.

Atlaso kalnai - daugiau nei 4 km aukščio, todėl pervažiuojant juos kai kur pasiekėm ir sniegą. Savo serpantinais ir pačiu važiavimu per juos šiek tiek priminė Gruzijos karo kelią per Kaukazo kalnus. Tik Kaukazas žalias, o Atlaso kalnai visokie - ir žali, ir raudoni, ir geltoni.



Ožkos ten ne tik akmenuotais kalnais laipioja, bet matėm kelias ir į medžius įsilipusias:


Kuo arčiau į rytus link Sacharos, tuo kelias tiesesnis darosi, ir gamta skurdesnė. Tiesa, oazės dėl to atrodo tik įspūdingiau.




Pakeliui daug visokių pardavėjų, kalnuose jie bruka visokius suvenyrus, keramiką, mineralus - net nesinorėjo stoti apžiūrėti, žinant jų įkyrumą pardavinėjant - užtenka turguje užmesti akį į kokį daiktą, ir pardavėjas pradeda kelių minučių litaniją, nuo "Labas, aš tavo draugas, jūs iš kur, ir t.t.", iki "Pasakyk savo kainą! Pasakyk kiek siūlai! Pasakyyyyk!".


Likus keliasdešimt kilometrų iki Sacharos dykumos, pasitinka įvairūs perspėjantys ženklai, vienas iš jų labai konkretus - "Water is treasure here".


Snieguoti kalnai, dykuma, vandenynas vienoje šalyje, ir dar viskas patręšta afrikiečių kultūra - va dėl to Marokas labai vertas dėmesio. Visai šalia Europos, bet įkišus nosį į jį jautiesi kitoje kultūroje. Tokia artima egzotika.

Pratęsim su dykumom, miestais ir vandenynu :) Ir su socialiniais foto eksperimentais.