pirmadienis, gruodžio 02, 2013

Trumpa ataskaita iš kelionės į Izraelį



Su draugų kompanija 4 dienas praleidome Izraelyje. Trumpai – šalis labai įdomi, o Jeruzalei kol kas nerandu atitikmens, tai turbūt pats įdomiausias mano matytas miestas. Pagal senamiestį galiu lyginti su Maroko Fezu, pagal istorijos kiekį – su Berlynu, pagal reikšmingų religinių objektų kiekį Vatikanas nuo Jeruzalės į kaulus gauna sausai. Ir nebūtina būti tikinčių, kad Jeruzalė rautų stogą. Atvirkščiai, tikintys čia turbūt pagilina savo tikėjimą, o netikintys atranda priežasčių dar labiau abejoti religiniais mitais.



Bet nuo religijų čia nepabėgsi, trys religijos Jeruzale laiko sau šventa, ir tai persekioja nuolat mieste – šalia švenčiausios krikščionims vietos (bažnyčios, pastatytos Kristaus nukryžiavimo ir palaidojimo vietoje) stovi musulmonų minaretas. Šios bažnyčios duris kas rytą atidaro ir kas vakarą uždaro dvi musulmonų šeimos, ir taip jau 800 metų, iš kartos į kartą – nes krikščionys nesusitarė, kokio rango tikintys turėtų daryti šį darbą, todėl patikėjo tai neutraliems – musulmonams. Trečia pagal svarbą musulmonams religinė vieta (po Mekos ir Medinos) yra būtent Jeruzalėje, ir ją statė samdyti krikščionys, todėl tam tikros formos ir elementai čia persipynė tarp dviejų religijų. Svarbiausioje pasaulyje žydams religinėje vietoje, kur kažkada stovėjo jų šventykla, stovi musulmonų mečetė. Todėl žydai meldžiasi prie garsiosios Vakarų sienos – artimiausios vietos prie jų buvusios šventyklos, į musulmonų šventyklą gi neįeisi. Jeruzalės senamiesčio armėnų kvartale (dar ten yra žydų, musulmonų ir krikščionių kvartalai) stovi šventykla, kurioje, anot vienos iš legendų, galėjo vykti paskutinė vakarienė. Šventykla su musulmoniškai simboliais, nes kažkada buvo į tokią pavertsta. Po ja – žydiškos sinagogos liekanos. Netoli Jeruzalės, Betliejuje, pagrindinėje aikštėje vienoje pusėje stovi Kristaus gimimo vietoje pastatyta krikščioniška bažnyčia, priešais ją – musulmoniška mečetė. Tarp jų – krikščioniška Kalėdų eglė. Į dar vieną šalią stoinčią katalikų bažnyčią įeiti negalėjome, nes tuo metu ten vyko mišios arabų (!) kalba - arabams katalikams.

Ir taip visur sluoksniais religijų sumuštinis ir mišrainė, kapstytis ten galima daug ir ilgai. Ir kuo giliau, tuo įdomiau, todėl jei kas važiuosit – pasidomėkit iš anksto, o ten vietoje būtinai pasiimkit vietinį gidą, kuris nuosekliai papasakotų tą sumuštinį (mes ėmėm vieną nemokamą ir vieną mokamą turą iš čia: www.newjerusalemtours.com).

Palestiną skirianti 8 m aukščio siena (pakanka nuvažiuoti į Betliejų iš Jeruzalės, ir galėsite pamatyti tą sieną) – deja vu iš šaltojo karo laikų Berlyne, paminklas absurdui. Bet palestiniečiai, kiek kalbėjome, kritikuoja tik Izraelio valdžią, bet ne eilinius piliečius – kitaip jie toje pačioje Jeruzalėje nesugyventų, nuolat turėtų kariauti. O dabar, pvz. krikščioniškame kvartale gavome rekomendaciją užsukti į restoraną, esantį musulmoniškoje senamiesčio pusėje.

Kainos – nemažos, kabake pavalgyti žmogui galima nuo 30-40 Lt, alkoholis – 2-3 kartus brangiau nei Lietuvoje.

Žmonės – įdomūs, labai konkretūs, jokių mandagybių, dažnai grubūs, bet matyt tokį mentalitetą lėmė nuolatinė kova už išlikimą. Kadangi per šabą (kuris trunka nuo penktadienio saulėlydžio iki šeštadienio saulėlydžio, ir kurio metu žydai negali nieko dirbti, negali degti ugnies ir tt. - sustoja viskas) važiavome dviem automobiliais per kažkokį žydų kvartalą, vieną iš automobilių praeinantis žydas apspjovė – matyt, piktas ant tų, kurie per šabą dirba (vairavimas irgi darbas).

Maistas – yra visokio, nes maišosi skirtingos kultūros. Nuo šavarmų, kurias turi ir žydai ir musulmonai, iki visokių felafelių, humuso ir t.t.

Vairavimas – Izraelio kelių galėtų pavydėti bet kuri Europos valstybė. Tik darbo dienomis kamščių bent jau Jeruzalėje daug. Iš Jeruzalės važiavimas iki Negyvosios jūros kertant Vakarų Kranto teritoriją – jokių problemų, pravažiuoji pro ginkluotų kareivių saugomus patikros punktus ir tiek, net pasų nereikėjo.

Saugumas – pilna kareivių su automatais, bet kai pripranti prie jų, jautiesi kaip normalioje vakarų valstybėje, naktį ten net saugiau nei Europoje.

Oro uostų patikra – įdomi patirtis, niekur kitur tiek daug kartų pasų netikrino, ir tiek daug klausimų neuždavinėjo. Žiūri į mano pasą ir beria klausimus greičiau nei spėju atsakinėti: Ar seniai pažįstami su šia draugų kompanija? Ar turėjot gidą Jeruzalėje? Kodėl jo vardas skamba ne žydiškai? Ar gavote kokių nors dovanų? Kur ir ką veikėte? Ar kas nors iš kompanijos buvo atsiskyręs nuo visų bent trumpam laikui? Ką tu veikei Indonezijoje? O į Maroką kodėl keliavai? Ar turi ten draugų? Ir t.t. Visi gavome lipdukus su numeriu, kuris prasideda skaičiumi 2 - vadinasi, rizikos laipsnis mažas, mūsų bagažų nekraustė. Kitų keleivių, kuriems po pirmųjų pokalbių būdavo paskiriami lipdukai su skaičiumi 4 ar 5, lagaminai buvo kraustomi atvirai iki smulkiausių daiktų. 

Ir šiaip, geras jausmas įžengti į ketvirtą dešimtį Tel Avive lapkričio pabaigoje įsibridus į Viduržemio jūrą (mums pasisekė – toks karštis lapkričio pabaigoje Izraeliui nėra būdingas, sako, kad pirmą kartą per 50 metų taip šilta). Reikės dar būtinai grįžti pas žydus ir ypač Jeruzalę.

Ir įspėjimas: Wizzair lėktuvas nuskrendant buvo gali tik 2/3 užpildytas, tai galbūt ilgai šis reisas ir neišsilaikys – naudokitės proga, kol yra tiesioginis reisas iš Vilniaus.

PS: Edita jau įkėlė keletą nuotraukų į savo FB puslapį Orange Studio Photography.



5 komentarai:

ap rašė...

skaitant smagu prisiminti ) super šalis ir kelionė.

Saulius rašė...

Karoli, parašiau tau kvietimą į e-mailą, pasiklausyti pasakojimo apie Nusa Tenggara. Nepyk:) Tiesiog norėjau pranešti, kad toks bus - gal norėsit ateiti:) Laikas jau būtų susipažint:))

karolis rašė...

kol kas nieko negavau - į kurį emailą rašei?

karolis rašė...

oi, gavau, matau :)

Saulius rašė...

Gerai:)

Rašyti komentarą