antradienis, balandžio 01, 2014

5 metai po didžiausios gyvenime avantiūros - 100 dienų kelionės į Aziją



Vos nepraleidom sukakties – šiandien yra lygiai penkeri metai nuo tos dienos, kada spjovę į siautėjančią krizę Lietuvoje, šimtui penkioms dienoms įkėlėm kojas į Pietryčių Aziją ir pakeliavom po 8 valstybes: Indoneziją, Singapūrą, Malaiziją, Tailandą, Kambodžą, Laosą, Vietnamą ir Filipinus.

2009 m. balandžio 1 dienos vakare nusileidome Džakartoje, ir iki šiol gyvai pamenu tą stiprų karštį, motorolerių spiečius – pirmi įspūdžiai tikrai buvo tokie, lyg nusileidome iki šiol nematytame mėnulyje, kur viskas kitaip. Niekada daugiau tokio stipraus pirmo įspūdžio kelionėse ir nebebuvo – gal kažkas panašaus Grenlandijoje, nes ten pagal gamtą dar tikresnis mėnulis, bet kultūriškai ji artimesnė mums nei Indonezija, todėl ten pirmoji pažintis su šalimi buvo švelnesnė.

O kelionių tinklų po Azijos nepadžiovėm, atvirkščiai, nelabai jiems būna laiko išdžiūti. 


Kas išliko iš avantiūros įspūdžių po 5 metų?

Pirmiausiai, geras jausmas, kai žinai, kad tai buvo viena geresnių idėjų gyvenime, ir ji įgyvendinta. Visiškai ekspromtinis sprendimas (nuo idėjos iki bilietų nusipirkimo, jei neklystu, praėjo para ar dvi, o tada turėjom mėnesį iki skrydžio – pasams pasidaryti, darbams užbaigti, kelionei suplanuoti, kuprinėms susikrauti), rizikingas, bet tuo metu toks gaivus, kad iki šiol galvas pravėdina vien prisiminus. Turėjom šansą, juo pasinaudojom, dėl to niekada nesigailėsim, ir visiems bei visoms kartoju – turit tokią galimybę – keliaukit ilgesnei kelionei į kur nors. Neturit – susikurkit. Verta, ypač kol neturit didelių inkarų.


Antra – gyvenimo smulkmenos yra šūdas. Dėl jų neverta nervintis, nors visi, išlepinti civilizacijos, tai darėm, darom ir darysim kasdien, bet ši avantiūra Azijoje padėjo į tam tikrus dalykus žiūrėti blaivesnėm akim, arba tiesiog nusispjauti - yra dalykų, kurie neverti nervų. Kai, pavyzdžiui, Kambodžoje matai šeimą, iš ryžių saulės karštyje gaminančią ryžių paplotėlius, už tai gaunančią po dolerį per dieną, ir tuo pačiu metu besirūpinančią, kad jų atžalos neišbėgtų kur toliau į laukus, kuriuose dar gausu nuo Pol Poto režimo likusių minų, ir jie vis tiek šypsosi, kai pakalbi – jie neturi kuo skųstis gyvenime, tai kerta per smegenis labai rimtai gerąja prasme. O jei tokius vaizdus matai ir kalbas girdi tris mėnesius, pats nori nenori pradedi kitaip vertinti daugelį dalykų. Blogas oras? So what? Baigėsi druska namie? So what? Suskilo telefono ekranas? So what? Pavėlavai į teatrą? So what? Pavogė fotoaparatą? So what, dar ką nors gali pakeisti ar jau nebe? Svarbu nuotraukos buvo iškeltos. Ir t.t. Išvalo smegenis, išplauna ir išdžiovina tokia ilga kelionė labai gerai. Nes jokių skubių darbų, jokių kompų ir telefonų, visiškai atitrūksti nuo įprastos, mažų problemų pilnos kasdienybės, keliauji dviese, 100 proc. dienos laiko tik atradimams, vienas kitam ir kitos kultūros stebėjimui. Dar kartais deryboms su ta kitokia kultūra arba labai neįprastoms patirtims stebuklinguose traukiniuose.


Trečia, detalės – keista, bet kai kas nors paprašo parekomenduoti, ką pamatyti Tailande, Filipinuose ar dar kurioje valstybėje – vis dar galime iš atminties vardinti salų, miestų ir net kaimelių pavadinimus, net ir kai kurių viešbučių pavadinimai ilgam įstrigo. Galbūt prie to prisidėjo ir visi klausiantys patarimo, ką rekomenduotumėm pamatyti vienoje ar kitoje Azijos šalyje – neskaičiavau, kiek tokių klausimų buvo, bet dabar savo Gmail pašto paieškoje įvedžiau, pavyzdžiui, „Filipinai“ – 57 susirašinėjimai minint šią šalį. Atmetus dalį nesusijusių laiškų, dauguma yra atsakymai tiems pažįstamiems ir nepažįstamiems, kurie klausia, ką pamatyti Filipinuose  (kas yra faina, kad tai tęsiasi net ir po 5 metų!:)


Ketvirta, blogos naujienos kelionių maniakams – tokios ilgos kelionės nepagydo kelionių ligos. Buvo sakančių, kad po 100 dienų Azijoje nebenorėsime savaitgalinių ar ilgesnių kelionių Europoje, bet nė velnio – liga tik paūmėja, jos simptomų nesumažina nei atsiradę vaikai, nei ribotos atostogos. Beje, dabar bandau prisiminti, bet tikriausiai per tuos penkerius metus nebuvo nė vienos atostogų dienos, kurią būčiau praleidęs Lietuvoje – skeptiškai žiūriu į tas „atostogų paraštes“, kai pasiėmus savaitę atostogų, žmonės užsimeta porą dienų, „grįžimui į realybę“, arba kitaip tariant sėdėjimui namie. Aišku, po kelionių pailsėti norisi, bet jei tai kainuoja atostogų dienas – aš jau geriau tas dvi dienas pridedu prie bet kurio kito savaitgalio, ir gaunasi nauja 4 dienų kelionė Europoje. Taip jas ir naudojam, kad kasmet gautųsi bent po 4-6 keliones.


Kurios Pietryčių Azijos vietos skirtingose šalyse po 5 metų atrodo labiausiai vertos grįžimo į jas? Man ir Editai jos kai kur skiriasi, tai rašau abiejų nuomonę.

(jei norit išsamiau apie kiekvieną vietą - spaudinėkit nuorodas, sudėsiu į kiekvieną susijusį įrašą)

INDONEZIJA:

Edita: maža Gili Trawangan sala, kurioje turėjom robinzoniškų nuotykių.


Karolis: irgi ta pati Gili Trawangan sala. Arba Sumatros saloje Bukkitingi miestelis – ten išmokau važiuoti motoroleriu, apvažiavom pirmą didesnį keliasdešimties kilometrųcratą, grįžčiau jo padidinti.


SINGAPŪRAS:

Edita: sala-miestas, fainas, bet brangus – kelioms dienoms būtų įdomu sugrįžti, bet Singapūras nebūtų pirma valstybė iš 100 dienų kelionės, kurią norėčiau vėl aplankyti.


Karolis: grįžčiau į kinų kvartalo turgų, kur valgiau turbūt skaniausią malajų laksą (gerai, kad Nerijus parodė tokias vietas:). 


MALAIZIJA:

Edita: sostinė Kuala Lumpuras, smagiausias iš aplankytų didmiesčių toje kelionėje. Arba Pulau Perhentian Kecil sala ir snorkelinimas prie jos.


Karolis: Taman Negara džiunglės – pakartočiau pasivaikščiojimą jose.


TAILANDAS:

Dėl šito abu seniai sutarėm – grįšim į Koh Phangan salą, ypač į Tree House kurortą. Tą ir padarėm pernai, grįžom porai savaičių į Tailandą, ir didžiąją laiko dalį praleidom Koh Phangane. Tree House namelių jau nebebuvo, bet apsigyvenom gretimame paplūdimyje – ne ką prastesnė vieta.


KAMBODŽA:

Edita: turbūt į sostinę Pnompenį, nepamenu kitų konkrečių vietų, Kambodža įstrigo kaip skurdžiausia ir liūdniausią istoriją turinti valstybė.


Karolis: 6 valandų kelionė upe nuo Battambang iki Siem Reapo, arba kažkur prie Kratie miestelio važinėjom motoroleriu ir pasiprašėm į svečius pas vietinius, pažiūrėti, kaip atrodo jų namai iš vidaus. Į bet kurį panašų Kambodžos kaimą mielai grįžčiau.


LAOSAS:

Edita: gamta aplink Vang Vieng miestelį ir palandžiojimas olose aplink jį.


Karolis: nežinau, kuris maršrutas motoroleriu būtų vertesnis pakartojimo – 250 km aplink Pakse Laoso pietuose per dvi dienas, ar pusdienio pasivažinėjimas šiaurėje aplink Vang Vieng miestelį.


VIETNAMAS:

Abiems vienareikšmiškai - Hoi An miestas, su savo prancūzišku kolonijiniu palikimu.


FILIPINAI:

Edita: Nuts Huts poilsiavietė Bohol saloje – norėtų vėl lakstyti tarp driežų.


Karolis: į mažą Coco Loco salą – ten buvo geriausia kelionės sala, tik dabar jau, kiek žinau, pasikeitė savininkai ir kažkoks didesnis resortas statomas ten. Tai reikėtų ieškoti panašios alternatyvos. (nors gavau patikslinimą, kad Coco Loco vis dar veikia, niekas ten nieko nepastatė, tik pasikeitė savininkai - dabar vadinasi Modessa Island Resort. Rekomenduojam labai! Kainų pokyčio įsivaizdavimui: prieš 5 metus už namelį su pilnu maitinimu mes mokėjom 68 USD, dabar kainuoja 98 USD nakčiai).


Kai kur buvo labai sunku pasirinkti 1-2 vietas, bet čia daug negalvojant, kas pirmiausiai šauna į galvą.

Trumpai tariant - jei tik turit galimybę tokiai avantiūrai – darykit, nesigailėsit, ir net po 5 metų turėsit tieeeeeek daug gerų atsiminimų.

Tiesa, vieno tikslo vis dar nepasiekėm net per 5 metus - reikia paskirti laiko, surinkti į vieną vietą, suredaguoti visus įrašus, sutvarkyti normaliai nuotraukas ir išsileisti sau vieno egzempliorio kelionės po Aziją knygą. Šiemet būtų gerai. :)

---



6 komentarai:

Jolanta rašė...

Kokie jūs faini!! Įspūdinga kelionė, turėdama daugiau laiko būtinai peržiūrėsiu visas nuorodas :) ir su visomis mintimis apie keliones sutinku... tai užkrečiama, nepagydoma ir po kiekvienos kelionės dar labiau paūmėjanti liga :)

Bilt rašė...

Sveikinu su mažu Jubiliejum :)

o šeip po tokios kelionės neįmanoma pamiršti tų ispūdžių. Vien skaitant Jūsų nuotykius Azijoje buvo labai įdomu. Ir kievieną rytą, su kava arba arbata rankose tekdavo paskaityti vis naujos dienos įspudžius. Kai tik atradau Karolį ir Editą šitame bloge, tai tapo nr 1 svetainė. Ir lygšiol tenka pavartyti šitą blogą ir sekti įkrentančias naujienas, nuotykius ir pan.. O ir šeip čia tikrai sudėta daug vertingos ir įdomios informacijos plius pagardinta nuotraukomis, kas labai pastiprina įspūdžius. Šaunuoliai !!! Manau ne vienas gavo įkvepimą kažką padaryti savo. Pakeliauti. Nes tai tikrai užkrečia. Beje aš net kelionės po Aziją knygą iš Jūsų net nusipirkčiau :) bet masinės leidybos nebus ? :))

Renata rašė...

Del Coco Loco salos... Jusu prisiskaite pernai ir mes ten 3 dienas praleidome. Savininkai is tiesu pasikeite, bet ju noras paversti salele prabangiu dideliu resortu tik norais ir liko (bent jau kol kas). Kol kas tik restorano saleje plakatai-maketai ju vizijos iseksponuoti, o vaizdelis, kuris mus pasitiko i cia atplaukus, toks pats kaip jusu fotkeje.

Karolis Žukauskas rašė...

Bilt, ačiū :) Kas dėl knygos - nemanau, kad leisim rimčiau, tam reikėtų leidyklos komercinio intereso, o knygų verslas Lietuvoje rizikingas. Nebent, kai jau tikrai planuosim, paskelbsim per blogą, ir jei būtų norinčių, surinktume iš anksto skaičių ir už savikainą atiduotume iš anksto užsisakiusiems. Pagalvosim. :)

Karolis Žukauskas rašė...

Renata, pasirodo tikrai veikia, ačiū - pakoregavau įrašą, rekomenduosim visiems, kad važiuotų, tikrai žiauriai gera vieta :)

Saulius rašė...

Ehh, visi jausmai taip gerai žinomi, po velnių... net daba perskaičius užvirė kraujas. Prieky ilga darbo diena iki 9 vakaro. So what? Greitai vėl užsimesiu kuprinę ir eisiu eisiu eisiu... kaip to ilgiuosi - kiekvieną dieną! Net ir tuomet, kai keliauju to ilgiuosi, haha:) Ir visos meditacijos ir svajonės su tuo susiję. Būna, kad atsisėdi, užsimerki ir per valandą-kitą keliauji ten, kur jau buvai. Ir atsimerki... laimingas. Ir tie pavadinimai... bet kurią akimirką esu pasiruošęs paskaityti paskaitą apie Filipinų istoriją arba pavedžioti visus Ujung Padang'o gatvėmis:) O gal norite į Kalabahį Alore? O gal pasitikti saulę ant stupos Bagan'e, kai aplink nė vieno turisto, o slapti tuneliai veda tris kilometrus iki pat Ayeyarwaddy'žio? Ir dėl to laiko - jo visada galima rasti, esi teisus. Ir jokie inkarai iš tikrųjų yra ne inkarai:) Ir tos dienos, kurių kiekvieną taupau... pamenu, esu pusgyvis 2 val. nakties įžengęs namo po trijų savaičių neperstojamo bėgimo su kuprine, o po 5 valandų jau sėdėjau darbe:)> Taip, įprastais terminais kalbant aš... sunkiai sergu, bet... linkiu visiems taip susirgti!:)
Ir yra dar vienas dalykas, kurio labai trokštu... noriu, kad keliautojai būtų vieningi, kad palaikytume vieni kitus, kad bendrautume, susitiktume, kartu kažką sukurtume, padėtume vieni kitiems svajoti... Mūsų juk nedaug, mes vieni kitiems labai reikalingi...

Rašyti komentarą