antradienis, rugpjūčio 04, 2015

Anykščių Lajų takas - kaip atsigavusio Lietuvos turizmo simbolis



Nesulaukę šių metų laukiamiausio Lietuvos turizmo objekto atidarymo, patys įsiprašėme į svečius pasivaikščioti Anykščių šilelio Lajų taku (privalumas turėti kelionių blogą - mums atsirado galimybė nesigrūsti su visais lankytojais). Jis atsidarys netrukus - rugpjūčio 7 d., aplinkos tvarkymo darbai dar pačiame įkarštyje, atidarymo laukia tikrai labai daug lietuvių (ir latvių!) - bus labai įdomu metų pabaigoje išgirsti statistiką, kiek lankytojų užsuko į Lajų taką. Neabejoju, kad skaičiai bus įspūdingi.



Pradžiai apie patį taką ir įspūdžius iš jo, vėliau - apie tai, ką paminėjau antraštėje. Ir dar apie Anykščius, kurie tuoj nukonkuruos arba jau nukonkuravo Druskininkus pagal lauko pramogų kiekį.

Lajų takas įrengtas pačioje Anykščių šilelio širdyje, prie Puntuko akmens - čia lyg dūris į širdį tiems stagnatoriams, kurie nuo pat pradžių kritikavo Lajų tako idėją ir sakė, kad negalima liesti Anykščių šilelio, neva takas subjauros jo vaizdą, pakenks gamtai - nepaisant to, kad tokie lajų takai pasaulyje kaip tik vertinami kaip eko turizmo objektai, kadangi žmogus praktiškai neprisiliečia prie miško.



Išbandėme maksimaliu sąstatu su vaikais - jokių problemų dėl saugumo, absoliučiai jokios rizikos. Net ir ne kiekvienas suaugęs labai norėdamas sugebės perlipti aukštus tako bortus. Beje, takas pritaikytas ir neįgaliesiems, nes bus galimybė pakilti į jį su liftu.




Dėl aukščio baimės (nes jau gavau tokių klausimų FB). Net jeigu ir bijote aukščio, vis tiek galite drąsiai pabandyti pasivaikščioti Lajų taku. Kadangi vienas jo kraštas (nuo jo rekomenduoju ir pradėti, ne nuo bokšto, bet nuo priešingo tako galo) remiasi į kalvą, ir tik iš lėto kyla aukštyn, einant galima bet kada apsisukti ir grįžti ten, kur aukštis nebekelia baimės.

Pakilimas laiptais į kalvą prie tako pradžios:




Vaizdas žiūrint žemyn toks:




Labai labai gerai, kad panaudotos atviros grindys. Ir nors neturiu aukščio baimės, bet suprantu, kad kai kam tai gali kelti stresą, bet patikėkit, jei grindys būtų uždengtos, dingtų pusė malonumo eiti tarsi kabant ore. Nežiūrėkit žemyn - nebus ko bijoti. :) Žvelgiant į priekį, apačios nesimato:



Dar dėl saugumo. Takas padarytas taip rimtai, lyg atrodytų, kad vietiniai piemenys didžiausių Anykščių šilelio saugotojų košmarui čia ganys karvių bandas - neabejoju, kad takas atlaikytų ir jas. Man, kaip visokių ekstremalumų mėgėjui, to saugumo gal net per daug - taip norėtųsi bent atkarpos kabančio ant trosų tako (kaip vėliau aprašysiu pavyzdį iš Malaizijos). Bet suprantama - čia Europos Sąjunga, čia rizikai vietos nepaliekama. :) 




Metalinės konstrukcijos, atrodo, atlaikys dar ir kokį vieną kitą ledynmetį:


300 m ilgio takas pamažu pakyla iki 21 metro aukščio - pačiame miške dėl aplink augančių medžių jis nelabai jaučiasi, bet artėjant prie bokšto ir retėjant miškui - aukščio mėgėjams jausmas gerėja, o geriausias jis užlipus į 34 m aukščio bokštą ir apsižvalgius aplink. 




Jeigu neklystu, tai bus aukščiausias apžvalgos bokštas Lietuvoje (artimiausias konkurentas - Sartų apžvalgos bokštas, 33 m aukščio, nedaug atsilieka ir Ginučių-Bitės bokštas, 30,5 m, Biržuose ką tik koks fainas 30 m bokštas atsidarė).



Vaizdas nuo bokšto:




Kaip tik vietoje čia teka Šventoji - be jos vaizdas vien į miškus būtų prastesnis. 



Editai pakako paties tako aukščio, į bokšto viršų nebelipo. Ąžuolas sutiko užlipti su manimi, bet bokšto viršuje atsirado ir aukščio baimė - sėdėjo viduryje, kur grindys nebuvo "permatomos", prie krašto eiti neišdrįso.




Pagalvojau, kad užuojauta tiems vilniečiams, kurie gyvena aukštesniuose Vilniaus pastatuose ir kasdien iš savo  balkoną mato vaizdą iš gerokai didesnio aukščio - nebus čia jiems daug netikėto malonumo, nebus.

Panorama iš 34 m aukščio:




Ir vaizdas žemyn į apačioje liekantį taką. Tuščia, bet nebeilgam - spėju, šią vasarą tokio kadro be žmonių čia nelabai išeis padaryti:




Kas nors suskaičiuokite, kiek pakopų reikia užlipti iki bokšto viršaus - jų ten nemažai:




Viena iš priežasčių, kodėl taip norėjome išbandyti Lajų taką, nelaukdami jo atidarymo - norėjome palyginti jį su kitu analogišku statiniu Malaizijoje, Taman Negara nacionaliniame parke. Prieš 6 metus praėjome pusės kilometro ilgio Canopy Walkway taku (tuo metu jis buvo ilgiausias pasaulyje, dabar jau vokiečiai aplenkė). Adrenalino ten, savaime suprantama, gerokai daugiau - nes aukštis didesnis daugiau nei dvigubai (45 m), ir pats įrengimas toks, kad nuolat nuo žingsnių siūbuoji - nors ir visiškai saugiai (daugiau mūsų  nuotraukų iš Canopy Walkway Malaizijoje: http://goo.gl/2tp1y8).





Kažko panašaus į tokią atkarpą norėtųsi ir Anykščiuose - bet paskaičiau, kad planuojamas ir beždžionių tiltas per Šventąją, tuomet bus puikus derinys su Lajų taku.

Dar pabaigiant lajų takų temą. Tokių takų pasaulyje yra bent kelios dešimtys, Rytų Europoje lyg ir pirmasis čia bus, todėl tai jau stiprus turizmo traukos objektas net ir užsieniečiams. Jei kas abejojate - užmeskite akį kad ir į šį rinkinuką: 10 nuostabiausių lajų takų pasaulyje. Neabejoju,  kad ateityje tarp tokių rinkinių atsidurs ir Anykščių šilelio takas, nes konkurentų nėra tiek jau ir daug.

Tiesa, ilgiausias pasaulyje lajų takas gana neseniai įrengtas Bavarijoje, prie Miuncheno, o jo kiaušinio formos apžvalgos bokštas atrodo žiauriai gerai - vaizdai čia. 1300 m ilgio, ir sąlyginai nedidelio aukščio - nuo 8 iki 25 m.

Apie lajų takus tiek, dabar apie antraštę. Kodėl sakau, kad Anykščių Lajų takas - vienas iš atsigavusio Lietuvos turizmo simbolių.

Pradžiai blogieji pavyzdžiai. Čia yra trijų straipsnių iš naujienų portalų antraštės. Kruizai į Lietuvą kasmet atplukdo tūkstančius turistus, ir dar pernai kruizai buvo gerai, bet jau šiemet pajūrio verslininkams jie netinka:   




Nes "jokios naudos" iš kruizų keleivių - jie nesutinka išlipę į krantą tiesiog ant šaligatvio išberti savo piniginių turinio, jiems neįtinka Palangos Basanavičiaus gatvės maistas (kokie išrankūs!), jiems dar kažkokių specialių pramogų reikia. Štai toks yra senasis lietuviškas požiūris į turizmą - juo remiasi dar labai daug kaimo turizmo sodybų ("Yra vaizdas į ežerą, kokios dar valties ar švaros jie čia nori?"), absoliuti dauguma muziejų ("Gražiai išdėliokime visus eksponatus, pakabinkime paklodės ilgio smulkiausią tekstą šalia ir nieko neleiskime liesti"), turizmo informacijos centrai ("Jeigu visi dirba nuo 8 iki 17 h, kodėl mes turėtume dirbti savaitgalį?"), tie patys pajūrio verslininkai ("Atplaukia čia tūkstantis turtingų išlepusių vokiečių, ir negali mokėti už tai, kas statistiniam lietuviui labai patinka??"). Kitaip tariant - kaip yra, taip ir gerai, nieko daugiau nedarysiu. Nes darydamas rizikuoji, gali pavargti, dar netyčia gali pritraukti ir daugiau turistų, tada bus dar daugiau vargo - ačiū, geriau palikim taip, kaip buvo ir 1988-aisiais. Lankydamas tokias vietas jautiesi kaltas, kad užsukai, paklausei, pasidomėjai, todėl nebegrįžti.

Ir yra naujasis požiūris į turizmą, kurio vis daugiau - kaimo turizmo sodybos palaiko viešbučių lygio tvarką, muziejai ne tik leidžia, bet ir ragina liesti eksponatus, sukuria interaktyvias ekspozicijas (pirmiausiai į galvą šaunantys pavyzdžiai - Pinigų muziejus Vilniuje ir Kernavės istorijos muziejus, kurio vien modernus tamsus ekspozicijos apšvietimas jau kokius keturiolika kartų lenkia statistinius muziejus), regioniniai parkai statosi apžvalgos bokštus (jų kažkoks bumas Lietuvoje, valio, kam įdomu - dalis, bet ne visi, yra čia: www.apzvalgosbokstai.lt), apžvalgos takus pelkėse, kad tik kuo daugiau žmonių galėtų jose pasivaikščioti, miestai ieško būdų išsiskirti - Zarasai įrengė puikų apžvalgos ratą virš ežero (vis dar neišbandėme), į tą pačią kategoriją papuola ir naujausias Lietuvos turizmo šedevras - Anykščių lajų takas.

Ir šitame mažesnių Lietuvos miestų pastangų sraute juokingai graudžiai atrodo pajūrio verslininkai, kasmet dejuojantys dėl prasto oro, arba besiskundžiantys kruizų turistais. Lyja? Sukurkit veiklas, kurios nepriklausytų nuo oro sąlygų. Kruiziniai turistai nepalieka pinigų? Išviliokit neverkę.

Ir tų pirmųjų turizmo objektų tik mažės, o antrųjų daugės. Jau daugėja.

Anykščiuose buvome ne pirmą kartą, bet šįkart per dieną pasistengėme išbandyti kuo daugiau pramogų - ir toli gražu ne visas spėjome. Net ir eilinis labirintų parkas prie Anykščių galėtų būti pavyzdys, kaip vilioti turistų pinigus - už bilietą sumoki 4 eurus, bet jie turi visokių neblogų ir papildomai mokamų pramogų, už kurias noriai moki ir galiausiai palieki ten bent 20 eurų. Ir ne, brangieji pajūrio verslininkai, aš tiek Basanavičiaus gatvėje tikrai nepalieku, nes nėra ten už ką mokėti (nesakau, kad kitur Palangoje nėra kur jų palikti - yra tikrai).

Ir pabaigiant apie blogą požiūrį į turizmą, dar ištrauka iš anykštėnų laiško (arba apsukrių Anykščių opozicijos politikų, prisidengusių anykštėnais), rašyto Seimui prieš pradedant Lajų tako statybas: "Bet koks statinys griautų šio miško natūralumą ir kirstųsi su gaivališka poezijos dvasia, kuri dabar gaubia šilelį ir išskiria jį iš kitų. Čia turi viešpatauti didžioji Gamta ir žmogui nereikėtų į jos karalystę brautis su savo gamybos poilsio atributais."

Sąžiningai - kiek iš jūsų iki šiol vaikščiojote pačiame Anykščių šilelyje? Ne prie Puntuko, bet miško viduje. Gaivališką poezijos dvasią jutote? O dabar tikrai vaikščiosite, tik ore. Atrodo, kad tie laiško autoriai anykštėnai neskiria šilelio nuo rezervato, ir nei turistų nori turėti, nei patys mėgautis miško vaizdais. Palikime viską gamtai, aha. Kažkuo panašu į tarybinį kilimų naudojimą - uždengi skaidria plėvele ir pakabini ant sienos. "Kad nedulkėtų ir nesusidėvėtų, palikime jį ateities kartoms, kad ir jos žiūrėdamos į ant sienos kabantį kilimą galėtų justi gaivališką tarybinės poezijos dvasią".

Grįžtu į Anykščius. O jie ne veltui gavo kurorto statusą - miestas labai tvarkingas, ir tikrai turi pasiūlyti įdomių veiklų, kurių netrūksta ir be visokių SPA. Todėl ir pagalvojau, kad Anykščius drąsiai būtų galima tituluoti lauko pramogų sostine, net ir Druskininkus lenkia. Išbandėme tik dalį.

Vasaros rogutės, kuriose sužinojau, kad Ąžuolas, kaip ir aš, neturi jokios greičio baimės - tai paskutinius nusileidimus varėme be stabdžių rėkdami: 






Šito rato, kurio viduje sėdi ir rideniesi nuo kalno žemyn, neišbandėme, buvome po pietų:




Kad ir kitas elementarus pavyzdys - kol lauki eilėje prie rogučių, greta stovi elektrinis vaikiškas ekskavatorius, į kurį kiši po vieną eurą, nes vaikams jis suteikia tiek pat džiaugsmo, kiek man rogutės nuo kalno. Parodykite kas nors pajūrio verslininkams (sorry, kad man jie taip užkliuvo, bet didesnių verslo verksnių Lietuvoje nėra) - net ir tokie, stovintys laiku ir vietoje, dalykai padeda išvilioti pinigus. 




Kažkoks vietinis anykštėnas savo kieme prie Šeimyniškėlių piliakalnio įsirengė viduramžių pilį - iki tol apie ją net nežinojau:



Išbandėme pašaudymą lankais:




Pakeliui link Puntuko yra trijų labirintų parkas. Trumpa lengva pramoga:






Tame pačiame labirintų parke nusileidimas lynu - gerokai trumpesnis ir žemesnis nei per Nemuną Druskininkuose, bet vis tiek verta išbandyti:




Jei nebūtų taip rizikingai karšta, būtume ir su kamuoliu ant vandens pasivaikščioję, bet kartą Druskininkuose jau pasimokėme, kad karščio metu tokio kamuolio viduje ne kažką:




Ir čia tik dalis Anykščių pramogų, kurioms turbūt neužtektų ilgojo savaitgalio. Prie Lajų tako, rogučių kalno pramogų, labirintų parko, Šeimyniškėlių piliakalnio "pilies", dar yra ir Arklio muziejus, kartingai, Dainuvos nuotykių parkas, Laimės žiburys. Viską sudėjus gaunasi tobula išvyka su vaikais kokiam  tėvadieniui. 

Net ir be Lajų tako Anykščiuose buvo ką veikti, o dabar, tikiuosi, turizmo prasme jie klestės ir rodys pavyzdį kai kuriems apsnūdusiems Lietuvos miestams. Tiesa, ko pasigedau - tai normalaus Anykščių turizmo portalo, kur visos pramogos būtų sudėtos į vieną vietą. Radau keletą, kur surinkta tik dalis pramogų, arba Anykščių turizmo centro svetainę, kuri labiau primena įstaigos veidą, o ne turistui patogų daiktą. Miestas jau išaugo iš tokių nesąmonių, jis vertas normalaus turizmo portalo mažiausiai 4 kalbomis. 

Tiesą, vakare grįžtant į Vilnių papuolėme į reidą:




Nusibodo Anykščiai? Važiuokite kitur, čia kiti maršrutai po Lietuvą: http://100dienu.blogspot.com/p/marsrutai-lietuvoje.html

Norite sekti naujus blogo įrašus? Patogiausia per FB: www.facebook.com/100dienu.lt 

Ką nors praleidau? Rašykit: 100dienu@gmail.com. 



7 komentarai:

Lijana Esmi rašė...

Pasižiūrėjus į nuotraukas, neatrodo, kad tas Lajų takas, didelį džiaugsmą lankytojams suteiktų...Panašu, kad tai ne daugiau, nei į balą išmesti pinigai, o šilelio lankytojai to gremėzdo pagalba tik atitolinami nuo gamtos.

Karolis Žukauskas rašė...

Jūs gal ne iš nuotraukų spręskite, o į vietą nuvykite ir apžiūrėkite. Ir absurdas taškytis frazėmis "pinigai į balą".

Pticka rašė...

Lijana, kiek kartų šilelį esate aplankę?

Elė rašė...

Labai geras ir teisingas įrašas. Net pavydu, kad ateityje bus sunku foto be žmonių padaryti, nebent ateiti 6 ryto :-)

Anonimiškas rašė...

Grazus pasakojimas, taciau Lijana teisi ta dalimi, kad nieko oij joj joj ten nepamatysi. Miskai iprasti aplink ir tiek. Bet aplankyti vis tiek verta. I konstrukcijas pasiziureti, akmeni dar karta aplankyti, gal gidai ka nors labai idomaus papasakos apie medzius kokiu visur pilna. Paupiu yra irengtas pazintinis takas iki Anyksciu. Apie 6 km. Galima pesciomis, arba dviraciu. Juo praeiti gal net idomiau butu nei laju taku. Ten yra siokiu tokiu droziniu, stendai su augmenijos aprasymais, stovyklaviete, graziu vaizdu i upes vingius ir keleta vietu tokio silelio apie kuri vyskupas rase.

Karolis Žukauskas rašė...

Anonimui - na nereikia būti naiviems, kad miške pastačius taką staiga atsivers kažkoks stebuklingas vaizdas. Ne, kalnų ar krioklių neišvysi, todėl galima sakyti, "nieko ten oij oij oij ten nepamatysi", bet galima tiesiog mėgautis kitokiu kampu matomu miško ir upės vaizdu. Kitaip visi apžvalgos bokštai netektų prasmės, nes juk visa tai matoma ir nuo žemės - tik kitu kampu.

MeistrasR rašė...

Pasivaikščiojus Lajų taku galėsite paplaukti keletą valandų baidarėmis Šventaja aplankydami Virintos ir Vetygalos atodangas www.baidaresvirinta.lt

Rašyti komentarą