Blogas perkeltas adresu www.100dienu.lt

Ieškokite blogo čia: www.100dienu.lt. 

Pakeliui link Zarasų ir aplink juos: vaizdas nuo trijų apžvalgos bokštų

Lietuvoje neblogai įsisiautėjo apžvalgos bokštų statymas - vien šiemet, jei neklystu, atsirado bent 4 nauji (Merkinės, Lajų tako, Biržų, Mindūnų - gal dar ką praleidau?). Kad lietuviams piliakalnių genas giliai įaugęs ir mums visiems patinka spoksoti į medžių viršūnes iš aukštai, įrodė Anykščių Lajų tako ir jo bokšto apgultis - tokių turizmo srautų, atrodo, niekas neprognozavo. Keista tai, kad kiti apžvalgos bokštai, kurių Lietuvoje suskaičiuoju apie ketvirtį šimto, stovi tuštoki, nors nuo kai kurių jų vaizdas net geresnis nei Anykščiuose. Gal eilinį kartą trūksta informacijos arba tingėjimas jos paieškoti internete? Nes marinuodamas laiką kamščiuose prie Lajų tako tikriausiai niekas nejaučia malonumo. Spėju, tas pats gresia ir rugsėjo pradžioje prie Molėtų atsidarysiančiam aukščiausiam Lietuvoje Mindūnų apžvalgos bokštui (36 m). Vietoje grūdimosi visiems vienu metu Anykščiuose ar Molėtuose ir bumbėjimo dėl kamščių (kuriuos patys ir sukuriate), galima ir palaukti, o jei taip dangaus norisi - štai keletas alternatyvų, kur jis šiek tiek arčiau.

Savaitgalį buvome Zarasuose, pakeliui užsukome ir į 3 apžvalgos bokštus - Senadvario (Švenčionių), Ignalinos ir Sartų. Iš visų vaizdas neblogas, bet nugalėtojas iš šių trijų - vienareikšmiškai Sartų bokštas. 

Pirmasis - Senadvario, visai šalia Švenčionių, 26 m aukščio (žemėlapis čia). Visiškai tuščias (kaip ir Ignalinos). Matosi, kad statytas senokai - dabar statomiems bokštams bandoma rasti įdomesnę architektūrą nei šis turi (pvz. Merkinės, Mindūnų, Anykščių lajų tako bokštai).

Vaizdas nuo jo:

Bokšto aikštelė - ne pati jaukiausia bijantiems aukščio, nes kiauriai viskas puikiai matosi:

Žemyn nuo bokšto vaizdas toks:

Antras bokštas - Ignalinos, kurį radome tik dėl to, kad turėjome koordinates. Jokių ženklų, bokštas gal tyčia slepiamas nuo turistų? Jei ieškosite, žemėlapis čia.

Pats bokštas labai panašus į Senadvario, matyt, statytas pagal tą patį planą, ir aukštis toks pat - 26 m. Pastatytas greta Ignalinos žiemos centro, puikiai matosi slidinėjimo trasos:

Vaizdas žemyn:

Ir trečiasis, dar iki šios vasaros buvęs aukščiausiu Lietuvoje apžvalgos bokštu, tačiau Lajų tako bokštas nukarūnavo jį vienu metru - Sartų (Baršėnų) bokštas, 33 m aukščio (pats bokštas 36 m, bet apžvalgos aikštelė 33 m aukštyje; žemėlapis čia).

Nežinant tikslios vietos rasti irgi nebūtų lengva - nežinau kodėl, bet jokių ženklų nėra iki pat sustojimo aikštelės, nuo kurios iki bokšto dar reikia puskilometrį paeiti. Bokštus pastatyti išmokom, ženklus greta jų - nelabai?

Vaizdas iš Sartų bokšto aikštelės neabejotinai geriausias, lyginant šiuos tris bokštus. Ir net geresnis nei Anykščių lajų tako bokšto vaizdas - bent jau man subjektyviai, Sartų ežeras čia duoda labai daug (būtent dėl to labai noriu aplankyti naująjį Biržų Kirkilų bokštą - vaizdas į karstinius ežerėlius turėtų būti dar geresnis).

Vaizdas iš viršaus į apačią:

Galėčiau sakyti, kad šitas selfis darytas iš oro baliono, ir vaizdas neišduotų, kad yra kitaip:

Įlipimas į Sartų bokštą ekstremaliausias, lyginant su kitais bokštais Lietuvoje, kuriuose esu - siauri sukti laiptai neužstoja akims vaizdo jokiomis tvorelėmis ar grotomis, todėl čia savo kailiu jauti kiekvieną metrą į viršų.

Ir palyginimui panoraminiai vaizdai nuo visų trijų bokštų - Senadvario, Ignalinos ir Sartų (nuotrauka klikinasi ir didinasi):

Ir dar bonusas apie kelis kitus įdomesnius objektus. 

Zarasuose pagaliau aplankėme apžvalgos ratą, kuris virš ežero pakilęs 17 metrų. Architektūriškai fainas daiktas, nors po bokštų tokio didelio įspūdžio nepaliko. Bet kuriuo atveju, jei būsit Zarasuose, būtinai išbandykite. 

Aš už tai, kad kiekvienas miestas panašiam daiktui rastų vietą:

Beje, sutvarkyta Zarasų ežero pakrantė, pasivaikščiojimo takas ir galimybė ežerą apžiūrėti iš aukščiau labai priminė Telšius - ten yra labai panašių vietų.

Iš Ignalinos vykstant link Zarasų, sustojome poroje dvarų. Abu, kaip suprantu, dabar privatūs, abu surestauruoti arba restauruojami dabar.

Vidiškių dvaras - vartai užrakinti, todėl vaizdas tik per tvorą:

Dar kelioliką kilometrų link Zarasų pavažiavus - Dūkšto pakraštyje, ežero pusiasalyje yra Dūkšto dvaras, kuris kaip tik baigiamas tvarkyti ir pasitinka lentelėmis "Privati teritorija":

O būdami Zarasuose pakeliavom aplink ir radom dar porą skirtingų dvarų - vieną griuveną, ir vieną neblogai išsilaikiusį.

Griuvena - puikioje vietoje prie Čičirio ežero buvęs Astraučiznos dvaras, iš kurio pagrindinio pastato ne tiek ir daug likę:

Dvaro teritorijoje matosi ir daugiau išlikusių dvaro pastatų:

O Antazavėje dvaro vaizdas jau visai kitoks. Ir nors vidus dar matyt tik bus tvarkomas, išorė visai nebloga, ypač sutvarkyta aplinka:

Antazavės dvaro parkas vertas pasivaikščiojimo:

Netoli Antazavės radome Marimonto vandens malūno griuvėsius, kuris kažkada priklausė tam pačiam Antazavės dvarui:

Antazavės bažnyčia nusipelnė būti šiame bloge:

Netoli Čičiro ežero įsikūrusiame Suvieke yra išradingų žmonių - tokią vertikalios ašies vėjo jėgainę pastebėjome prie kelio:

Ir pabaigai garsiausias pastarojo meto augalas Lietuvoje - Sosnovskio barščiai:

Zarasuose arba aplink juos yra ir daugiau ką pamatyti, bet jau buvau rašęs, todėl nebesikartoju: http://100dienu.blogspot.com/2009/08/trankomes-po-lietuva-aplink-zarasus.html

---

- Daugiau maršrutų po Lietuvą: http://100dienu.blogspot.com/p/marsrutai-lietuvoje.html

- Norite sekti naujus blogo įrašus? Patogiausia per FB: www.facebook.com/100dienu.lt

Apie tris salas - Šv. Elenos, Grenlandijos ir Pitkerno

(originaliai įrašas rašytas Facebooke - gavosi ilgokas, todėl perkeliu ir į blogą - liks kaip priminimas sau, kad dar porą salų būtinai reikia aplankyti).

Užkliuvo šiandien akis už CNN naujienos (http://goo.gl/AvHbEb) apie Šv. Elenos salą – tą pačią, į kurią prieš porą šimtų metų buvo ištremtas Napoleonas, kad nebegrįžtų į Europą ir nebepridarytų bėdų, o dabar garsėjančią kaip vieną atokiausių pasaulio salų. Nes sala yra tarp Afrikos ir P. Amerikos, iki Europos – keli tūkst. kilometrų, visiškai pasaulio pakraštys pagal susisiekimą. Pasirodo, nuo Napoleono laikų susisiekimas su Šv. Elenos sala nelabai ir buvo pasikeitęs – nors priklauso britams, jokio oro uosto iki šiol saloje nėra, vienintelė galimybė – atplaukti laivu. Sala maža - vos 16 x 10 km dydžio, jokio mobilaus ryšio, jokių banko kortelių. 3 viešbučiai ir vos apie 3000 turistų per metus, nes pasiryžti plaukti vieninteliu kursuojančiu laivu į salą ne kiekvienas gali ir turi laiko. Mažiausiai 5 dienų kelionė laivu iš Pietų Afrikos Respublikos, kuris plaukia tik kas tris savaites, todėl sala ekonominiu požiūriu merdėja, britai kasmet sukiša po 14 mln. USD dotacijoms, kai saloje tėra tik 4500 gyventojų. 

(nuotrauka iš Šv. Elenos salos oficialios turizmo svetainės)

Kažkuo primena Grenlandiją, kurios 56 tūkst. gyventojų iš Danijos kasmet gauna apie pusę viso savo biudžeto, t.y. apie 0,5 milijardo eurų dotacijų, nes pati išsilaikyti negali, kol nepradės lįsti į šachtas ir traukti visų Grenlandijos požemių gėrybių – bet būtent dėl to Danija mielai moka tuos 0,5 milijardo, ir nenori sustoti, nes žino, kad Grenlandija gamtos turtų dėka kažkada gali virsti Norvegija. O tada jau pusės milijardo eurų kasmetinės investicijos bus centai, palyginus su gaunama grąža.

Su Šv. Elenos sala kitaip, ekonominio stebuklo ten nebus, matyt todėl britai sugalvojo, kad laikas jau pačiai salai išlaikyti save iš turizmo, todėl 2011 m. pradėjo ten statyti oro uostą. Baigs jau kitąmet – atokių vietų mėgėjai jau galite įsitraukti į kelionių sąrašą, Šv. Elenos sala bus pasiekiama ne tik iš Keiptauno, bet ir iš UK. Atlantic Star Airlines oro linijos jau pareiškė, kad vykdys skrydį iš UK, ir jau net turėjo paleisti bilietų pardavimą, bet kažkas užstrigo – žodžiu, reikia sekti naujienas, laukti gerų kainų, ir skristi apžiūrėti tokių tikrų pasaulio pakraščių kaip Šv. Elenos sala. Jau galite dėliotis maršrutą po salą: http://sthelenatourism.com. Salos gyventojai tam irgi ruošiasi - būsimu oro uosto ir izoliacijos pabaiga džiaugiasi ne visi: https://goo.gl/2AOvfB.

Kalbant apie panašius pasaulio pakraščius, kas negirdėjot, pasidomėkit kita britų sala, tik jau kitame pasaulio gale – Pitkerno sala (Pitcairn). Pvz. 15min trumpas straipsnis apie ją: http://goo.gl/Ato5o9. Vos 50 gyventojų, irgi jokio oro uosto, jokių kelių, automobilių, prekes laivas iš artimiausios Polinezijos salos arba N. Zelandijos atgabena tik 3 kartus per metus (čia jums ne dvi dienas laukti prekių iš internetinių eshopų!), bet yra galimybė patekti į ją su kruizais. Nuo artimiausios salos laivu – 3 dienos. 

Yra Youtube keletas įdomių dokumentinių apie kelionę į šią salą (vienas geresnių: https://goo.gl/dI0hN8) ir garsiausią skandalą (geras dokumentinis: https://goo.gl/trAhoS) – 2004 m. 7 salos vyrai, tarp jų ir salos meras (daugiau nei 10 proc. salos populiacijos) buvo nuteisti dėl seksualinių nusikaltimų prieš vaikus (ką vietiniai teisino, kad pas juos saloje seksas su nepilnamečiais – normalu, čia ne UK, čia sala, kitokie papročiai). 7 vyrai sudarė beveik pusė vyriškosios darbo jėgos saloje, todėl buvo nuspręsta nesodinti jų į kalėjimą Britanijoje, kitaip salos gyventojai susidurtų su išlikimo problemomis, bet atgabenti „pasidaryk pats“ tipo kalėjimą į salą. Patys kaliniai jį ir susirinko – ir tai buvo geriausiai įrengtas namas visoje saloje. Dalis jų kalėjo vos po porą metų, ir tai tas įkalinimas buvo sąlyginis, o šiuo metu saloje kalinių nebėra, kalėjimas laisvas. Anksčiau buvo planas kalėjimą paversti svečių namais – nežinau, ar taip ir padarė. Kas dar įdomu – keistai kalintiems kaliniams prižiūrėti britai atsiuntė kelių policininkų komandą, ir tuo metu Pitkerno sala buvo policinė valstybė pasaulyje nr. 1 – nes policininkų, lyginant su pusšimčiu gyventojų, buvo santykinai labai daug. Kaip ir kalinių – daugiau nei 10 proc. salos populiacijos buvo įkalinti. Tiesa, po seksualinio vaikų išnaudojimo skandalo britų vyriausybė uždraudė savo pareigūnams į salą vežtis vaikus - taip ramiau ir saugiau. Ir turistams, kurie nori į salą atvykti su mažesniais nei 16 metų vaikais, prieš gaunant salos vizą, reikia susisiekti su UK pareigūnais. Beje, vaikų gimimas saloje prilygsta stebuklui - 2003 m. gimė pirmasis kūdikis po 17 metų pertraukos.

Jei kas rimtai susidomėsit Pitkerno salos aplankymu, greičiausias būdas dar ilgą laiką bus toks: skrydis iš Lietuvos į Naująją Zelandiją (tikriausiai su mažiausiai 2 sustojimais Europoje ir Azijoje), tuomet iš N. Zelandijos skrydis į Taitį (5 val.), iš Taičio skrydis į Mangarevą salą (2,5 h), ir nuo Mangareva salos jau plaukia laivas į Pitkerną (32 val. trukmės kelionė). Easy.

Plėstis čia galima daug – kažkurią naktį užsikabinęs prisiskaičiau ir prisižiūrėjau apie Pitkerną tiek, kad mokykloje jau laisvai galėčiau dėstyti trumpą Pitkerno istorijos, ekonomikos ir turizmo kursą. :) (beje, buvo toks filmas apie salos istoriją “The Bounty”, kuriame Melas Gibsonas vaidino pirmąjį į salą atplaukusį gyventoją Fletcherį Christianą, kurio proproproproproanūkis iki šiol gyvena saloje ir buvo vienas iš tų nuteistų kalinių).

Žodžiu, norėjau tik pasidalinti įdomia CNN nuoroda apie Šv. Elenos salos oro uostą, bet gavosi šiek tiek ilgesnė rašliava apie atokiausias ir įdomiausias pasaulio salas. Grenlandijoje buvau (ten kaip Mėnulyje: https://goo.gl/Wi4l6O), Šv. Elenos sala ir Pitkernas jei ne per artimiausią dešimtmetį, tai kada nors gyvenime tikrai bus aplankyti.

Anykščių Lajų takas - kaip atsigavusio Lietuvos turizmo simbolis

Nesulaukę šių metų laukiamiausio Lietuvos turizmo objekto atidarymo, patys įsiprašėme į svečius pasivaikščioti Anykščių šilelio Lajų taku (privalumas turėti kelionių blogą - mums atsirado galimybė nesigrūsti su visais lankytojais). Jis atsidarys netrukus - rugpjūčio 7 d., aplinkos tvarkymo darbai dar pačiame įkarštyje, atidarymo laukia tikrai labai daug lietuvių (ir latvių!) - bus labai įdomu metų pabaigoje išgirsti statistiką, kiek lankytojų užsuko į Lajų taką. Neabejoju, kad skaičiai bus įspūdingi.

Pradžiai apie patį taką ir įspūdžius iš jo, vėliau - apie tai, ką paminėjau antraštėje. Ir dar apie Anykščius, kurie tuoj nukonkuruos arba jau nukonkuravo Druskininkus pagal lauko pramogų kiekį.

Lajų takas įrengtas pačioje Anykščių šilelio širdyje, prie Puntuko akmens - čia lyg dūris į širdį tiems stagnatoriams, kurie nuo pat pradžių kritikavo Lajų tako idėją ir sakė, kad negalima liesti Anykščių šilelio, neva takas subjauros jo vaizdą, pakenks gamtai - nepaisant to, kad tokie lajų takai pasaulyje kaip tik vertinami kaip eko turizmo objektai, kadangi žmogus praktiškai neprisiliečia prie miško.

Išbandėme maksimaliu sąstatu su vaikais - jokių problemų dėl saugumo, absoliučiai jokios rizikos. Net ir ne kiekvienas suaugęs labai norėdamas sugebės perlipti aukštus tako bortus. Beje, takas pritaikytas ir neįgaliesiems, nes bus galimybė pakilti į jį su liftu.

Dėl aukščio baimės (nes jau gavau tokių klausimų FB). Net jeigu ir bijote aukščio, vis tiek galite drąsiai pabandyti pasivaikščioti Lajų taku. Kadangi vienas jo kraštas (nuo jo rekomenduoju ir pradėti, ne nuo bokšto, bet nuo priešingo tako galo) remiasi į kalvą, ir tik iš lėto kyla aukštyn, einant galima bet kada apsisukti ir grįžti ten, kur aukštis nebekelia baimės.

Pakilimas laiptais į kalvą prie tako pradžios:

Vaizdas žiūrint žemyn toks:

Labai labai gerai, kad panaudotos atviros grindys. Ir nors neturiu aukščio baimės, bet suprantu, kad kai kam tai gali kelti stresą, bet patikėkit, jei grindys būtų uždengtos, dingtų pusė malonumo eiti tarsi kabant ore. Nežiūrėkit žemyn - nebus ko bijoti. :) Žvelgiant į priekį, apačios nesimato:

Dar dėl saugumo. Takas padarytas taip rimtai, lyg atrodytų, kad vietiniai piemenys didžiausių Anykščių šilelio saugotojų košmarui čia ganys karvių bandas - neabejoju, kad takas atlaikytų ir jas. Man, kaip visokių ekstremalumų mėgėjui, to saugumo gal net per daug - taip norėtųsi bent atkarpos kabančio ant trosų tako (kaip vėliau aprašysiu pavyzdį iš Malaizijos). Bet suprantama - čia Europos Sąjunga, čia rizikai vietos nepaliekama. :) 

Metalinės konstrukcijos, atrodo, atlaikys dar ir kokį vieną kitą ledynmetį:

300 m ilgio takas pamažu pakyla iki 21 metro aukščio - pačiame miške dėl aplink augančių medžių jis nelabai jaučiasi, bet artėjant prie bokšto ir retėjant miškui - aukščio mėgėjams jausmas gerėja, o geriausias jis užlipus į 34 m aukščio bokštą ir apsižvalgius aplink. 

Jeigu neklystu, tai bus aukščiausias apžvalgos bokštas Lietuvoje (artimiausias konkurentas - Sartų apžvalgos bokštas, 33 m aukščio, nedaug atsilieka ir Ginučių-Bitės bokštas, 30,5 m, Biržuose ką tik koks fainas 30 m bokštas atsidarė).

Vaizdas nuo bokšto:

Kaip tik vietoje čia teka Šventoji - be jos vaizdas vien į miškus būtų prastesnis. 

Editai pakako paties tako aukščio, į bokšto viršų nebelipo. Ąžuolas sutiko užlipti su manimi, bet bokšto viršuje atsirado ir aukščio baimė - sėdėjo viduryje, kur grindys nebuvo "permatomos", prie krašto eiti neišdrįso.

Pagalvojau, kad užuojauta tiems vilniečiams, kurie gyvena aukštesniuose Vilniaus pastatuose ir kasdien iš savo  balkoną mato vaizdą iš gerokai didesnio aukščio - nebus čia jiems daug netikėto malonumo, nebus.

Panorama iš 34 m aukščio:

Ir vaizdas žemyn į apačioje liekantį taką. Tuščia, bet nebeilgam - spėju, šią vasarą tokio kadro be žmonių čia nelabai išeis padaryti:

Kas nors suskaičiuokite, kiek pakopų reikia užlipti iki bokšto viršaus - jų ten nemažai:

Viena iš priežasčių, kodėl taip norėjome išbandyti Lajų taką, nelaukdami jo atidarymo - norėjome palyginti jį su kitu analogišku statiniu Malaizijoje, Taman Negara nacionaliniame parke. Prieš 6 metus praėjome pusės kilometro ilgio Canopy Walkway taku (tuo metu jis buvo ilgiausias pasaulyje, dabar jau vokiečiai aplenkė). Adrenalino ten, savaime suprantama, gerokai daugiau - nes aukštis didesnis daugiau nei dvigubai (45 m), ir pats įrengimas toks, kad nuolat nuo žingsnių siūbuoji - nors ir visiškai saugiai (daugiau mūsų  nuotraukų iš Canopy Walkway Malaizijoje: http://goo.gl/2tp1y8).

Kažko panašaus į tokią atkarpą norėtųsi ir Anykščiuose - bet paskaičiau, kad planuojamas ir beždžionių tiltas per Šventąją, tuomet bus puikus derinys su Lajų taku.

Dar pabaigiant lajų takų temą. Tokių takų pasaulyje yra bent kelios dešimtys, Rytų Europoje lyg ir pirmasis čia bus, todėl tai jau stiprus turizmo traukos objektas net ir užsieniečiams. Jei kas abejojate - užmeskite akį kad ir į šį rinkinuką: 10 nuostabiausių lajų takų pasaulyje. Neabejoju,  kad ateityje tarp tokių rinkinių atsidurs ir Anykščių šilelio takas, nes konkurentų nėra tiek jau ir daug.

Tiesa, ilgiausias pasaulyje lajų takas gana neseniai įrengtas Bavarijoje, prie Miuncheno, o jo kiaušinio formos apžvalgos bokštas atrodo žiauriai gerai - vaizdai čia. 1300 m ilgio, ir sąlyginai nedidelio aukščio - nuo 8 iki 25 m.

Apie lajų takus tiek, dabar apie antraštę. Kodėl sakau, kad Anykščių Lajų takas - vienas iš atsigavusio Lietuvos turizmo simbolių.

Pradžiai blogieji pavyzdžiai. Čia yra trijų straipsnių iš naujienų portalų antraštės. Kruizai į Lietuvą kasmet atplukdo tūkstančius turistus, ir dar pernai kruizai buvo gerai, bet jau šiemet pajūrio verslininkams jie netinka:   

Nes "jokios naudos" iš kruizų keleivių - jie nesutinka išlipę į krantą tiesiog ant šaligatvio išberti savo piniginių turinio, jiems neįtinka Palangos Basanavičiaus gatvės maistas (kokie išrankūs!), jiems dar kažkokių specialių pramogų reikia. Štai toks yra senasis lietuviškas požiūris į turizmą - juo remiasi dar labai daug kaimo turizmo sodybų ("Yra vaizdas į ežerą, kokios dar valties ar švaros jie čia nori?"), absoliuti dauguma muziejų ("Gražiai išdėliokime visus eksponatus, pakabinkime paklodės ilgio smulkiausią tekstą šalia ir nieko neleiskime liesti"), turizmo informacijos centrai ("Jeigu visi dirba nuo 8 iki 17 h, kodėl mes turėtume dirbti savaitgalį?"), tie patys pajūrio verslininkai ("Atplaukia čia tūkstantis turtingų išlepusių vokiečių, ir negali mokėti už tai, kas statistiniam lietuviui labai patinka??"). Kitaip tariant - kaip yra, taip ir gerai, nieko daugiau nedarysiu. Nes darydamas rizikuoji, gali pavargti, dar netyčia gali pritraukti ir daugiau turistų, tada bus dar daugiau vargo - ačiū, geriau palikim taip, kaip buvo ir 1988-aisiais. Lankydamas tokias vietas jautiesi kaltas, kad užsukai, paklausei, pasidomėjai, todėl nebegrįžti.

Ir yra naujasis požiūris į turizmą, kurio vis daugiau - kaimo turizmo sodybos palaiko viešbučių lygio tvarką, muziejai ne tik leidžia, bet ir ragina liesti eksponatus, sukuria interaktyvias ekspozicijas (pirmiausiai į galvą šaunantys pavyzdžiai - Pinigų muziejus Vilniuje ir Kernavės istorijos muziejus, kurio vien modernus tamsus ekspozicijos apšvietimas jau kokius keturiolika kartų lenkia statistinius muziejus), regioniniai parkai statosi apžvalgos bokštus (jų kažkoks bumas Lietuvoje, valio, kam įdomu - dalis, bet ne visi, yra čia: www.apzvalgosbokstai.lt), apžvalgos takus pelkėse, kad tik kuo daugiau žmonių galėtų jose pasivaikščioti, miestai ieško būdų išsiskirti - Zarasai įrengė puikų apžvalgos ratą virš ežero (vis dar neišbandėme), į tą pačią kategoriją papuola ir naujausias Lietuvos turizmo šedevras - Anykščių lajų takas.

Ir šitame mažesnių Lietuvos miestų pastangų sraute juokingai graudžiai atrodo pajūrio verslininkai, kasmet dejuojantys dėl prasto oro, arba besiskundžiantys kruizų turistais. Lyja? Sukurkit veiklas, kurios nepriklausytų nuo oro sąlygų. Kruiziniai turistai nepalieka pinigų? Išviliokit neverkę.

Ir tų pirmųjų turizmo objektų tik mažės, o antrųjų daugės. Jau daugėja.

Anykščiuose buvome ne pirmą kartą, bet šįkart per dieną pasistengėme išbandyti kuo daugiau pramogų - ir toli gražu ne visas spėjome. Net ir eilinis labirintų parkas prie Anykščių galėtų būti pavyzdys, kaip vilioti turistų pinigus - už bilietą sumoki 4 eurus, bet jie turi visokių neblogų ir papildomai mokamų pramogų, už kurias noriai moki ir galiausiai palieki ten bent 20 eurų. Ir ne, brangieji pajūrio verslininkai, aš tiek Basanavičiaus gatvėje tikrai nepalieku, nes nėra ten už ką mokėti (nesakau, kad kitur Palangoje nėra kur jų palikti - yra tikrai).

Ir pabaigiant apie blogą požiūrį į turizmą, dar ištrauka iš anykštėnų laiško (arba apsukrių Anykščių opozicijos politikų, prisidengusių anykštėnais), rašyto Seimui prieš pradedant Lajų tako statybas: "Bet koks statinys griautų šio miško natūralumą ir kirstųsi su gaivališka poezijos dvasia, kuri dabar gaubia šilelį ir išskiria jį iš kitų. Čia turi viešpatauti didžioji Gamta ir žmogui nereikėtų į jos karalystę brautis su savo gamybos poilsio atributais."

Sąžiningai - kiek iš jūsų iki šiol vaikščiojote pačiame Anykščių šilelyje? Ne prie Puntuko, bet miško viduje. Gaivališką poezijos dvasią jutote? O dabar tikrai vaikščiosite, tik ore. Atrodo, kad tie laiško autoriai anykštėnai neskiria šilelio nuo rezervato, ir nei turistų nori turėti, nei patys mėgautis miško vaizdais. Palikime viską gamtai, aha. Kažkuo panašu į tarybinį kilimų naudojimą - uždengi skaidria plėvele ir pakabini ant sienos. "Kad nedulkėtų ir nesusidėvėtų, palikime jį ateities kartoms, kad ir jos žiūrėdamos į ant sienos kabantį kilimą galėtų justi gaivališką tarybinės poezijos dvasią".

Grįžtu į Anykščius. O jie ne veltui gavo kurorto statusą - miestas labai tvarkingas, ir tikrai turi pasiūlyti įdomių veiklų, kurių netrūksta ir be visokių SPA. Todėl ir pagalvojau, kad Anykščius drąsiai būtų galima tituluoti lauko pramogų sostine, net ir Druskininkus lenkia. Išbandėme tik dalį.

Vasaros rogutės, kuriose sužinojau, kad Ąžuolas, kaip ir aš, neturi jokios greičio baimės - tai paskutinius nusileidimus varėme be stabdžių rėkdami: 

Šito rato, kurio viduje sėdi ir rideniesi nuo kalno žemyn, neišbandėme, buvome po pietų:

Kad ir kitas elementarus pavyzdys - kol lauki eilėje prie rogučių, greta stovi elektrinis vaikiškas ekskavatorius, į kurį kiši po vieną eurą, nes vaikams jis suteikia tiek pat džiaugsmo, kiek man rogutės nuo kalno. Parodykite kas nors pajūrio verslininkams (sorry, kad man jie taip užkliuvo, bet didesnių verslo verksnių Lietuvoje nėra) - net ir tokie, stovintys laiku ir vietoje, dalykai padeda išvilioti pinigus. 

Kažkoks vietinis anykštėnas savo kieme prie Šeimyniškėlių piliakalnio įsirengė viduramžių pilį - iki tol apie ją net nežinojau:

Išbandėme pašaudymą lankais:

Pakeliui link Puntuko yra trijų labirintų parkas. Trumpa lengva pramoga:

Tame pačiame labirintų parke nusileidimas lynu - gerokai trumpesnis ir žemesnis nei per Nemuną Druskininkuose, bet vis tiek verta išbandyti:

Jei nebūtų taip rizikingai karšta, būtume ir su kamuoliu ant vandens pasivaikščioję, bet kartą Druskininkuose jau pasimokėme, kad karščio metu tokio kamuolio viduje ne kažką:

Ir čia tik dalis Anykščių pramogų, kurioms turbūt neužtektų ilgojo savaitgalio. Prie Lajų tako, rogučių kalno pramogų, labirintų parko, Šeimyniškėlių piliakalnio "pilies", dar yra ir Arklio muziejus, kartingai, Dainuvos nuotykių parkas, Laimės žiburys. Viską sudėjus gaunasi tobula išvyka su vaikais kokiam  tėvadieniui. 

Net ir be Lajų tako Anykščiuose buvo ką veikti, o dabar, tikiuosi, turizmo prasme jie klestės ir rodys pavyzdį kai kuriems apsnūdusiems Lietuvos miestams. Tiesa, ko pasigedau - tai normalaus Anykščių turizmo portalo, kur visos pramogos būtų sudėtos į vieną vietą. Radau keletą, kur surinkta tik dalis pramogų, arba Anykščių turizmo centro svetainę, kuri labiau primena įstaigos veidą, o ne turistui patogų daiktą. Miestas jau išaugo iš tokių nesąmonių, jis vertas normalaus turizmo portalo mažiausiai 4 kalbomis. 

Tiesą, vakare grįžtant į Vilnių papuolėme į reidą:

Nusibodo Anykščiai? Važiuokite kitur, čia kiti maršrutai po Lietuvą: http://100dienu.blogspot.com/p/marsrutai-lietuvoje.html

Norite sekti naujus blogo įrašus? Patogiausia per FB: www.facebook.com/100dienu.lt 

Ką nors praleidau? Rašykit: 100dienu@gmail.com.