Vel zydras vanduo ir baltas smelis

Indonezijoje isbandeme Gili Trawangan sala, pries paliekant Malaizija irgi nusprendeme pailseti vienoje is Malaizijos salu - atsikrapstem i Pulau Perhentian Kecil salele. Nedidele, nors ir didesne nei Gili Trawangan, bet viena dali jau apejom (nemokam mes pasyviai atostogaut:).

Tiesa, idomus buvo kelias nuo dziungliu iki cia - po plaukimo upe sedom i "dziungliu traukini" (taip jie ir vadina - "jungle train") ir 9 valandas vaziavom 3 ar 4 vagonu senuku traukiniu per dziungles - graziu vaizdu prisiziurejom. Kazkuo primine Indonezijos ekonomine klase (karsta, traukinys letas, stoviniuoja, daug zmoniu), bet cia geriau - nebuvo ikyriu pardaveju, ventiliatoriai vos vos vedino ora, ir didziausias privalumas - vagonu galuose durys budavo visiskai atidarytos, tai galedavai islisti i lauka ir taip vedintis. Tiesa, siek tiek rizikinga per daug islisti - traukinys vietomis praktiskai brauke per medziu sakas, niekas ten nesistengia jam iskirsti platesnio kelio, bet tai tik dar labiau padejo pajusti dziungles:)

O po sio traukinio greitaeigiu kateriu paskraidem per bangas ir atplaukem i Perhentian sala - mazesniaja is dvieju.


Vanduo, atrodo, dar skaidresnis nei Trawangane, jo siluma panasi, sekluma didesne, todel dugna matyti galima daug geriau:


Radom nemaza kriaukle, kam reikia dezutes papuosalams? (su salyga, kad sumokesit uz kokia UPS siunta, nes kriaukle sveria kokius 3 kg :)


Aplink hosteli pilna voveriu, dideliu driezu irgi nemazai - pripratom prie ju:


Vos atplauke norejom pabegt nuo pagrindines pakrantes surmulio i hostelius palei pakrante dziunglese, tai teko su kuprinem pasidaryti priverstini zygi per jas - beveik valanda klampojom, kol slapi radom vieninteli laisva namuka viename atskirame papludimyje - kiti neva geresni (nudazyti, matyt del to) buvo uzimti, mums teko toks tikras dziungliu namukas:


Pabuvom jame diena, siandien persikelem i kita papludimi, nes norim pasiimt snorkelinimo tura aplink sala (sako, nuplukdys paziuret rykliu, vezliu ir tt. - dienos turas kainuoja tik apie 30 Lt).

Hostelio restoranas - ant kranto, cia pietavom ir vakarieniavom. Malaizijoj buvo ir skanesniu vietu:)


Nuejom i kita salos puse - Long Beach, kadangi sekluma dar didesne, vanduo dar skaidresnis.



Edita fotkina savo "dziaugsmus":


Tas pats musu hostelis ir restoranas - vakare stalus isnesa i papludimi:


Visi hostelio namukai - musu vos vos matosi tarp medziu virsuj desinej, sakiau, kad pats geriausias - kiti nudazyti, grazus, o musu dziungliskas, skyletas :) (bet uodai nakti nepuola - yra tinklelis ant lovos, miegam su baldakimu:)


Vel daugiau nuotrauku - albume.

Sekam naujienas, kas dedasi pasaulyje su kiauliu gripu - nejuokinga visai, vakar vienas vietinis man porino, kad Tailande jau mire 4 zmones, grize is Meksikos. Nieko sau zinia, kai mes poryt jau planuojam buti Tailande. Bet niekur internete neradau info apie tai - gal dar iki cia neatejo, nors matyt, cia tik laiko klausimas. Jeigu sushiks musu atostogas sitas virusas - daugiau niekad gyvenime nevalgysiu kiaulienos, a girdit, kiauliu pramone?? Auginkit kiaules kazkaip svariau, o tai cia tik galvos skausma sukeliat visam pasauliui:) Prisirinkom daug info apie virusa, plitima, prevencija ir tt, viesbuty kompe paskaitysiu - matyt, anksciau ar veliau prireiks.

Lyg to butu maza, po fotiko vagystes, zemes drebejimu, visokiu sukciu, neramumu Bangkoke, kiauliu gripo galimos pandemijos, siandien paskaiciau dar viena "dziugia" naujiena - Tailando pietuose musulmonai vel pradejo nesamones, pries penkis metus ten buvo sprogdinimu ir zudymu, siemet penkmecio proga vel jie kazkiek zmoniu vakar ar uzvakar nuzude (BBC raso). Ten Tailando pietuose yra 3 musulmonu regionai, kurie nori atsiskirti nuo budistinio Tailando, todel laikas nuo laiko terorizuoja budistus, traukinius ir tt - nieko originalaus. Ir spekit, per kur mes planavom poryt ivaziuoti i Tailanda is Malaizijos? Aha, per ten:) Ziuresim, reiks sugalvot, ka daryt - jei siena noresim kirsti kitoje, saugioje vietoje, iki ten vaziuoti reiktu maziausiai 8-9 valandas. Pasirinkimas ne koks, bet Tailanda kazkaip reikes vis tiek pasiekt:)

Cia kazkas labai pavydi mums keliones, ar tiesiog aukstesnes jegos mums bando sutrukdyt paatostogauti? Nu gal jau uzteks zemes drebejimu, sukilimu, terorizmu ir kiauliu gripo virusu, ka?:) Einam maudytis.

Ilgiausias pasaulyje medziuose kabantis takas ir pasiplaukiojimas upe

Antra diena, po ilgoko pasivaiksciojimo dziunglese, nusprendem "pasivaikscioti" vos kelis km ir nuejom dziunglemis iki ilgiausio pasaulyje medziuose kabancio tako Canopy Walkway - 530 m. Kas turit aukscio baimes - cia tikrai puiki vieta ja issigydyti :)

Pasivaiksciojimas taku medziuose kainuoja po 3.5 Lt, yra grieztos taisykles - negalima per arti vienas kito eiti, kad takas neisisiubuotu, medziu aikstelese negalima daugiau nei po 4 zmones stoveti ir tt. Iejimas:


Takas jungia 10 medziu - juose padarytos sustojimo aiksteles, o tarp medziu 25-45 metru aukstyje nutiesti kabantys vienos lentos plocio takai. Del saugumo problemu nera - nors nuo ejimo takas siubuoja ir linguoja, taciau tinklai is sono neleidzia iskristi zemyn (o cia jau butu paskutinis suolis - isivaizduokit nusokt nuo namo stogo:) Kad butu paprasciau isivaizduoti auksti - auksciausioje vietoje takas nutiestas kaip nuo 15 aukstu namo stogo. Kai kur zemeja iki kokiu 8 aukstu namo. Net ne visada eina suvokti aukscio - apacioja lieka daugelio medziu virsunes, kurios uzstoja zeme, nes takui parinkti galingi stori ir auksti medziai. Takas atrodo taip:


Vaizdas is vienos sustojimo aiksteliu (matosi upe, kuria plaukem is vakaro i dziungles):


Is virsaus atrodo taip - kas bijo aukscio, geriau neziureti, ypac kur matosi zeme:)


Smagu buvo ziuret i Edita - nebijo ji siaip aukscio, bet siuo taku vaiksciot nebuvo lengva - visa kelia ziurejo tik i prieki, ir tik paskutiniais tako metrais pirma karta paziurejo zemyn - baisoka buvo. Ir dar prase kalbint ja, kad uzmirstu, jog vaiksto puses kilometro ilgio taku virs dziungliu :) Baimes jausma sustiprina tako svyravimai - jos keturiasdesimt keli kg nelabai isjudina ta taka, bet kai as praeinu, tai jis normaliai pasiubuoja:))


Is apacios takas atrodo sitaip:

Neisivaizduoju tik vieno - kaip toki taka jie turejo pastatyt tokiame aukstyje, (1994 m.) kur nei kranu atvesi, nei ka. Gal vietiniai, kaip geri tarzanai pasidarbavo:)

Sutikom sitokiu gyvunu dziunglese - driezai, visai nepavojingi, ir ju cia daug - jau pripratom. Saloje, kur dabar esam, tai kur beitum ju sutiksi - mazu, dideliu, spalvotu. Taikus ir kuklus padarai.


Prie dziungliu Kuala Tahan kaimely gyvenom tokiam spalvotam hostely:


O vakare, kai nusprendem vaziuoti is dziungliu link salu, buvo pasirinkimas - sesti i autobusa ir dardeti pusantros valandos, ar laiveliu upe apie dvi valandas. Sedom i laiva ir su mazais nesklandumais (kazko variklis nelabai patikimai dirbo, tai uztrukom ilgiau nei planavom) is Kuala Tahan atplaukem i kita miesta, kur sedom i traukini.


Vietiniai man liepe issemt vandeni is po dvigubo dugno, kuris susikaupia per kelione - klusniai atlikau pareiga laivo igulai:


Pakeliui matem visokiu gyviu. Buivolai:


Bezdziones:


Vel bezdziones:


Triusiai:


Daugiau fotkiu is Canopy Walkway ir pasiplaukiojimo upe - albume.

Dvi dienos tikrose dziunglese

Malaizija giriasi turinti seniausius pasaulyje atograzu miskus. Pamanem, kad butu puiki proga nuplauti juose Kuala Lumpuro dulkes ir sestadieni per gera pusdieni su keliais persedimais nusigavom iki ten. Buvo verta :)

Taman Negara nacionalinis parkas – didziule negyvenama dziungliu teritorija su galybe gyvunu. I jo pakrascius ikelti koja galima tik is 3 kaimeliu, tai mes pasirinkom viena – Kuala Tahan. Pakeliui susipazinom su vyresniu vokieciu porele Klaus ir Bettina, tai su jais kartu dvi dienas ir praleidom. Kuala Tahan kaimelis visai salia nacionalinio parko, tereikia persikelti per upe, o jame daugybe pasiulymu is gidu zygiams i dziungles. Galima valandos, dienos, dvieju dienu su nakvyne olose ir tt. As aisku iskart apie maksimuma – dvi dienos su nakvyne dziunglese, ir be gido – ir pigiau, ir idomiau. Bet gerai, blaivus protas is Editos ir vokieciu puses susviete kitaip – rytojaus dienai pasirinkom viena ilgiausiu dienos zygiu i dziungles. Aisku, be gido.

Pasipuosem dziunglems kaip reikiant – baltais rubais. Is tikro tai buvo musu vieninteliai drabuziai ilgom rankovem, tai neturejom pasirinkimo. Anksti ryte motorinis laivelis-taksi nuplukde mus kartu su vokieciais aukstyn upe 10 km, paleido ant kranto, ir nuo ten turejom sugrizti per dziungles 14 km iki Kuala Tahan kaimelio. 14 km vaiksciojant Vilniuje – gan padorus savaitgalio atstumas, jei aplink senamiesti apsuksim 3 ratus ir dar pora kokiam Shudopolyje. Bet dziunglese kitaip, gerokai leciau – lendi, brendi, kopi, lipi, klimpsti ir tt. Is pradziu smagu, veliau jau nelengvas fizinis darbas. O dar dziungliu dregme – medziai taip uzdengia dangu, kad net svieciant saulei ten prieblanda – vanduo neisgaruoja, todel karsta ir dregna. Jau po pirmos valandos ejimo buvom kiaurai slapi.

Va tokiu laiveliu nuplukde:

Ejom siauru turistu ir gidu pramintu takeliu – jis vietomis pazymetas, kad nepasiklystume ir nedingtume kazkur Malaizijos vidury. Bet daugelyje vietu takas uzgriuves medziais, tai tekdavo lipti arba apeiti, be to pilna mazu upeliu, nuo dregmes prisikaupe teslynu, kad nebutu per daug lengva visas kelias dar kalvotas – aukstyn zemyn. Gerai, kad medziu saknys tarnavo kaip laiptu pakopos, lianos – kaip tureklai, i kuriuos galima isikibti.

Didziausia kliutis kelyje – priejom upe, per kuria tik permesta virve, todel teko bristi. Per brasta negilu, bridom su batais – galas zino, kokio velnio ten vandeny yra. Tiesa, 4 zmonems reikejo perbristi su 2 poromis batu – nes vokieciai buvo su kedais, kurie po vandens nelabai butu malonus ejimui, o musu atviri kalnu batai tiko ir vandeniui, tai skolinom ir jiems – Edita perbrenda, nusimauna batus, as atgal per upe nunesu juos vokietei, ji perbrenda, tada as su mazais Editos batais brendu atgal ir savo duodu vokieciui – dziunglese drauga pazinsi:)

Gyvunu taip ir nesutikom, isskyrus galybes vabzdziu. Bet daug girdejom – garsai geri, net ne visada eina suprasti, kas kaukia, cypia ar kvyksi. Tiesa, teoriskai turejom sansu ir tigru sutikti – ju situose atograzu miskuose islike vos apie 200, veliau vietinis pasakojo, kad vieninteli karta pries 3 metus eidamas tuo paciu keliu sutiko tigra. Kuris, matyt, nebuvo alkanas, nes vietinis liko gyvas. Ir drambliu apie 200 islike cia, bet 14 km i dziungles cia tik lasas juroj, reiktu nosi kisti giliau, kas praktiskai neimanoma. Beje, vieninteliai zmones, kam leidziama gyventi nacionalinio parko teritorijoje – dziunglese – pusiau pirmykstes genties atstovai, kurie zvejoja, medzioja, ir taip isgyvena – matem nuotraukas, akmens amzius ten.

Augalu irgi kokiu tik nori – vien medziai kokie, beveik kiekvienas is ju, perkeltas i Lietuva, taptu ne mazesne nacionaline vertybe nei paramstyta Stelmuze:)

Taip ir trenkemes tuos 14 km – kai jau atrodo, kad namai jau cia pat, isdygsta zenklas, kad tik pusiaukele. Tai paspartinom tempa ir tiksla nusikale pasiekem po 6 valandu – su vieninteliu 20 min. sustojimu pietums (konservai) visas 6 valandas ejom nesustodami. Ne tik del to, kad skubejom iki sutemstant, bet ir del kazkokiu mazu siurbeliu – vos sustojus jos garantuotai bandys isisiurbti i koja. Judant mazesne tikimybe, kad jos spes prikibti prie bato, bet vis tiek spedavo. Laikas nuo laiko patikrindavom batus – as is viso radau 3 (dar viena ant nugaros), Edita 2 siurbeles batuose, gerai, kad nespejo per kojine prasisiurbti. Va tokios:

Ne vienam is musu keturiu po situ kilometru nesinorejo net pagalvoti apie dvieju dienu zygi dziunglese su nakvyne – su gidu ok, bet tada ne taip idomu. Kojas jutom dar pora dienu, todel rytojaus dienai jau pasirinkom gerokai trumpesni marsruta – apie 4 km, ejom iki ilgiausio pasaulyje medziuose kabancio tilto – pasivaiksciojimo tako. Turintiems aukscio baime cia puiki proga isgyti arba isproteti – veliau aprasysim ir sudesim nuotraukas.

Visiems, kas busit Malaizijoj ir norit ne tik po miestus trankytis ar salose guleti – tikrai verta pakankinti save karstyje ir dregmeje, issukis tikrai idomus. Man is sitos keliones kol kas turbut ryskiausi ispudziai:)

Dar fotkiu is dziungliu, kaip visad, yra albume.

PS: Vakar nusipirkau vietini Malaizijos laikrasti anglu kalba, pirmam puslapy apie kiauliu (?) virusa - tik dabar suzinojom, kas ten darosi uz Atlanto, ir kad jau Europa pasieke. Bet cia jau pradeda po biski panikuot - laikrasciuose raso, kad Malaizija ir Tailandas po SARS ir H5N1 virusu turi normalia apsaugos sistema susikure, bet pergyvena del Laoso, Kambodzos ir Filipinu, kas ten desis, jei ateis iki ju - blemba, tikiuosi keliones planu del situ virusu nereiks keisti. O kiaulienos cia ir taip nevalgom :)

Manekenes (vaikinu prasymu)

Pagaliau gyvi, sveiki ir laimingi grizom is dziungliu i civilizacija, tai vaikinu prasymu ikeliu merginu nuotraukas. Jau minejau, kad iskart nusileide is Malaizijos simbolio patekome i madu kolekcijos "Spring Summer 2009" pristatyma. Nors vietiniu cia tik pora, visos kitos europietes. Uztat labai grazios (sprendziant is Karolio susizavejusio zvilgsnio stebint sias ilgakojas). :)
Ji beje, nors ir visa apzelusi ir su sortais, pakviete atsisesti i pirma eile prie triju ypatingai svarbiu personu. Ir sekasi gi jam kartais.. :)

Pradziai uzteks, o jei norite daugiau, tai ieskokite albume

Malaizijos simbolis

Malaizijos sostinėje Kuale Lumpure tiek daug dangoraižių ir gražių pastatų, kad jis net šiek tiek priminė Singapūrą. Tik jau be sintetikos, daugiau triukšmo, daugiau skurdo ir daugiau gyvybės. Nors ir čia pilna policininkų, prižiūrinčių tvarką. Bet juos pastebi tik tada, kai ką nors netinkamo padarai. Pvz. draudžiama gulėti parke prie dangoraiziu ant suoliukų :)

Sprendžiant iš nuotraukų kiekio, skirto vienam objektui, atrodo, kad daugiausiai laiko Kuale Lumpure praleidome prie Petronas dangoraižių-dvynių. Tik įsikūrę savo ankštame, bet tvarkingame hostelyje, važiavome apžiūrėti šių milžinų, ketvirto aukščiausio pasaulyje dangoraižio (452m auktštis, 88 aukštai). Naktinis jų vaizdas ir apšvietimas išties įspūdingas. Atrodo tarsi visas paviršius būtų padengtas sidabru:

Į šiuos dangoraižius atrodo, kad tiek turistai tiek vietiniai keliasi privaloma tvarka. Atrakcija nemokama, bet turi keltis kuo anksčiau ir užsiimti eilę, kitaip gali nelikti bilietėlių.

Kasa atsidaro 8.30 val., aš kol Karolį išverčiau iš lovos, mes į kilometrinę eilę atsistojome 9.00val. Ir gavom bilietus - tik 11.45 val. turėjome pakilti į 41 pastato aukštą apžiūrėti panoramos. Laiko iki tol ne tiek daug, kad grįžtum namo, tad apėjome pirmą dangoraižio aukštą. O ten pilna firminių parduotuvių, į kurias nedrįsome įeiti. Pabijojome būti mandagiai išprašyti, o Karolis matyt bijojo, kad aš neužsimanyčiau kokios nors Kate Moss suknelės :) Šalia dangoraižių buvo didžiulis parkas su ne ka mažesniu baseinu ir atrakcijomis vaikams. Tai ten su Karoliu ir prastūmėm laiką iki taip ilgai laukiamo 15 min. trukmės pakilimo. Iš pradžių grupelę turistų ir keletą vietinių nuvedė į kino salę pasižiūrėti 3D filmo apie Petronas dangoraižių atsiradimo istoriją, statybas ir pan. Ir pagaliau pakilom į 170m. aukštį apžiūrėti Kualo Lumpuro panoramos. Įspūdinga. Būtų dar įspūdingiau, jei mūsų pakilimo laikas būtų 18val. kai leidžiasi saulė ir apšvietimas fotografavimui žymiai geresnis. Bet... laiko nepasirinksi. Pasigėrėkit ir jūs šiuo milžinu iš šono, o vaizdus iš vidaus jau paviesino Karolis:

Dar nuotrauku yra albume.

Nusileidę dar patekom į madų pristatymą “Spring Summer 2009”, tai neskubėjom išeiti. Karolis prisispoksojo į importuotas ilgakojes manekenes, apie tai su visais vaizdiniais irodymais bus atskiras įrašas. Vat ir bus džiaugsmo vaikinų akims (Tadas kazkada komentaruose prase) :) Dabar man teks vėl ieškoti gražių vietinių vaikinų, kad merginos nebūtų nuskriaustos :)