Ačiū taifūnui – jei ne jis, nebūtume atradę šitos pakrantės Luzono salos pietuose. Šitoj kelionėj buvom salose Indonezijoje, Malaizijoje, Tailande, bet čia kitaip – jeigu ten salos padarytos rojumi turistams, kur dauguma vietinių tam ir dirba ir norint pamatyti, kaip sala atrodė prieš turizmo invaziją, tekdavo gerokai panaršyti ją motoroleriu, tuo tarpu Filipinai – ištisos salos be turistų, todėl paėjus kelis kilometrus pakrante gali rasti vaizdą, kuris turbūt nesikeičia dešimtmečiais ar net šimtmečiais. Patikėkit, kaip gražu!
O gyvenom mes šitame namuke – 20 $ brangiausiai, kiek mes mokėjom už nakvynę šitoje kelionėje (tiek pat mokėjom Džakartoje ir prie Bromo ugnikalnio), bet turėti visą paplūdimį sau, nes nebuvo daugiau žmonių – nerealu:)
Įskaitant ir pusryčius ant Ramiojo vandenyno kranto:
Įdomus žmogus šitų 4 nuomojamų namukų savininkas – filipinietis-amerikietis Nondo, tarnavęs JAV karinėse pajėgose ir buvęs karščiausiuose taškuose – Berlyne kai griuvo siena, Persų įlankos kare, Balkanų skerdynėse ir tt. Dvi dienas su juo ir prašnekėjom – apie JAV ir Filipinus, apie Lietuvą (žinojo ją, nes turi ir lenkiškų šaknų) ir Sausio 13-ąją, apie tai, kaip po karinės tarnybos JAV jis grįžo visam laikui į Filipinus, dabar turi žmoną ir porą vaikų, mažą versliuką ir laimingas gyvena ant Ramiojo vandenyno pakrantės.
Sako, niekas jo nebeištemptų auginti vaikus JAV gatvėse. Papasakojo apie taifūnus ir žemės drebėjimus, kurie čia dažni, todėl labai įprasti – nušluoja nuo žemės kelias trobeles ar ištisą kaimą, bet jau kitą dieną vietiniai būna atstatę. Ir taip kasmet po kelis kartus – niekas nepanikuoja, gamtos stichija čia kaip natūrali kasdienybė. Pažadėjom jam, kad kada nors dar tikrai pas jį sugrįšim, ir būtinai savaitgalį – nes jis savo mamai pažadėjęs, kad alų gers tik savaitgaliais, dėl to nors ir pavydėjo man šalto alaus, bet mums kompaniją palaikė tik su arbata. Todėl siūlė pasilikti ilgiau, bent dvi dienas iki penktadienio vidurnakčio – kada oficialiai prasideda savaitgalis, žadėjo netgi vodkos butelį atidaryti:) Jo kurortas – šiek tiek užkampis, keliautojų į savo 4 namelius sulaukia retai, todėl džiaugiasi kiekvienu atvykusiu. Bet palikom kitam kartui, nebenorėjome laukti kito taifūno ir išplaukėm keltu į kitą salą – Samar, vieną skurdžiausių Filipinuose (beje, ten turėjom progos važiuoti ant autobuso stogo:)
Galejom strigti ir dviems dienoms, bet isvaziavom i uz keliu kilometru esanti roju prie vandenyno - idesim nuotraukas, va ten tikrieji Filipinai. Siaip ar taip, nesiskundziam, kad taifuno pavojaus signalas siek tiek pakoregavo musu planus - visu pirma, nakti galejom is balkono stebet nebloga audra (nezinau, laimei cia ar deja, kad taifuno nebuvo - as nebuciau pries ir uz tokius potyrius, butu i kolekcija prie zemes drebejimo Indonezijoje:)), o be to, jei nebutumem strige, nebutumem rade tos vandenyno pakrantes.
Matnog kaimas arba miestelis (Lietuvos mastais butu miestelis, cia jis tikrai kaimas, kai Filipinuose gyvena beveik 100 mln. zmoniu), is kurio keltas plaukia i kita sala, toks dviveidis. Nuejom i viena puse - siek tiek civilizacijos, mazos parduotuveles, daug triraciu motociklininku, siulanciu savo paslaugas, kas antras butinai rekia "Hey, Joe!" (jus neisivaizduojat, kaip man sita fraze ikyrejo..:) - zodziu, gyvenimas verda.
Netgi savo kavine radau - tik maisto cia neisbandem, per daug itartinai atrode (Filipinuose populiarus tokie "bufetai" - isverdamas maistas, sudedamas vitrinoje pries akis, jei ateisi tuo metu, kai jis jau atveses ir pastovejes - niekas nepasildys, o maistas cia riebesnis, nei anksciau lankytose salyse - niekur kitur tiek riebios mesos nematem:)
Uztat kitas miestelio veidas, paejus papludimiu i sona nuo musu viesbucio - gerokai idomesnis, bet skurdesnis. Bet cia ir toliau mane sauke "Joe!" :)
Pasiziurekit, kiek zmoniu galima sutalpinti i viena trirati motocikla. Ir cia dar ne rekordas, vienas sutiktas filipinietis-amerikietis sake yra karta suskaiciaves net 23 zmones, nulipancius nuo tokios mazos transporto priemones (tiesa, daugiausiai buvo vaikai).
Kadangi su padoresniu maistu Matnog miestelyje buvo sunkoka (bent jau kol nebuvom rade poros normaliu kaviniu), pirmam vakarui vakarienei is parduotuves nusipirkom konservuotu produktu ir pavalgem balkone su vaizdu i vandenyna - juk jau greit vel reiks namie gaminti ir valgyti, tai pratinames:) Tiesa, puse buvo neskanus - gerai, kad turejom daugiau nei reikia. Tada ir dingo elektra - del taifuno pavojaus visas kaimas 12 valandu skendejo tamsoje, laiku buvom pasirupine zvakemis.
Cia vaizdas pro musu balkona (viesbucio kambarys kainavo 16 doleriu - ir tai cia po ilgu derybu. Keista - nakvyne Filipinuose brangesne, uztat transportas dazniausiai pigesnis, lyginant su kitomis pietryciu Azijos salimis):
Kai Matnog isnarsem skersai isilgai, puse kaimo vaiku jau zinojo musu vardus, sugalvojom panarsyti toliau ir uz 8 km radom 4 nuomajamus namukus ant vandenyno kranto - ten ir nuvaziavom dienai, nes keltai ir toliau neplauke, nors jura jau atrode ramiausiai - saugumo sumetimais nebuvo atsauktas taifuno pavojus.
Is Manilos vos per 45 min. lektuvu pasiekem Legaspi - nedideli miesta salia aktyviausio veikiancio Filipinu ugnikalnio Mayon (aukstis virs 2400 m.). Aktyviausias todel, kad issiverzia dazniau nei bet kuris kitas - paskutinis didelis issiverzimas buvo pries pora metu. Nepaisant to, jis vadinamas idealiausiu ugnikalniu pasaulyje - del savo formos, bet ne del issiverzimu. Atvyke vakare per debesis nieko nematem - kelemes anksciausiai ryte vien del ugnikalnio, kadangi isidienojus jis "apauga" debesimis. Isilipom ryte i gretima kalna - del grazesnio vaizdo.
Netoliese yra baznycios griuvesiai, kuria praejusiame amziuje uzpyle ugnikalnio pelenai:
Aplink laukai - juodi, matem, kaip zmones renka, kaip spejam, lavos gabalus ir paskui greiciausiai naudoja kurui kaip angli (galiu ir klysti, bet daugiau logisku variantu nesugalvojau).
O cia Legaspi - miestelis vos keli kilometrai nuo Mayon ugnikalnio:
Jau ipratom, kad miesteliu pakrantese prie vandenyno gyvena skurdziausi gyventojai - nuejom ten pasizvalgyti - juodas smelis, vel pulkas vaiku is paskos (niekur kitur musu taip nepersekiojo, kaip Filipinuose), kaip i ateivius ziurintys vietiniai, vienas kitas "Hey Joe!" arba "What's your name?", ir aisku - krepsinio lankai visur:
Ir naktinis vaizdelis - isejom i naktini turgu ieskot maisto, nes salia stovinciame prekybos centre (kur ir buvom kino teatre) buvo tik greitas maistas - kur bevaziuojam, jo cia pilna.
Beje, kas idomu su Filipinais - ne vienoje kitoje Azijos salyje mes nesijautem tokie "vienisi" turistu prasme - po Manilos per kelias dienas nesutikom ir nematem ne vieno turisto! Labai keista siaip, nes Filipinu trauka tikrai didele, cia tikrai ne ta salis, kuriai truktu turistu - bet greiciausiai del taifunu sezono, o be to mes dabar keliaujam rytine dalimi, kur turistu daug ir nebuna. Yra kelios labai turistu pamegtos vietos Filipinuose su ispudingais papludimiais - bet tokiu "Ispaniju" ar "Turkiju" sikart mes nelankysim - uzkampiai daug idomiau, pamatysit.
Vienas labai erzinantis dalykas - jeigu cia zmones mums pasirode draugiskesni (gal ir del to, kad dauguma bent kazkiek moka anglu k.), tai vaikai - atvirksciai, labiausiai ikyrus, kas antras praso pinigu. Mes su jais jau net piktokai, kai jie taip ikyriai lenda, kartais liecia ir praso pinigu - bandymai paaiskinti, kad jie neturi teises uzsienieciu prasineti pinigu visiskai neveikia. Mes jiems kazkokie doleriais apauge turtingi amerikieciai (daznai saukia - "Americano!"), todel matyt galvoja, kad kur eisim, is paskos nusites doleriu takas..:) Bet vaiku ikyruma kompensuoja vietiniu saziningumas - niekas nebando dvigubinti kainu uz transporto, jei koks ir pasako didesne, be problemu nusiderim iki tos, kuria moka vietiniai - atgaiva po Indonezijos, Vietnamo ir kitu transporto mafiozu :)
Filipinuose kaip ir Lietuvoje sporto saka nr. 1 yra krepsinis. Ji cia zaidzia visur, ant gatves, prie baznyciu, prie siukslynu, ten kur galima pritvirtinti krepsi ir yra bent keli kvadratiniai metrai tuscio ploto. Bevaiksciojant Manilos gatvelemis, Karolis prisijunge prie poros paaugliu zaidzianciu krepsini. Is karto atsirado dar vienas zaidejas ir pora ziurovu.
Krepsys pritvirtintas prie baznycios tvoros salia gatves. Tad kartais pravaziuodavo koks dviratis:
Zaidimui tik isibegejus, pradejo rinktis daugiau ziurovu: Ir dar daugiau: O uz tvoros - baznycia:
Kol visa pirmoji eile buvo uzpildyta sirgaliu:
Visi labai entuziastingai palaike Karolio komanda: Po zaidimo - visas suprakaitaves, slepete suplesyta, bet laimingas. :)Asfaltas nebuvo is svelniuju, todel ejome pirkti nauju slepeciu. Tuk tuko vairuotojas nuveze iki artimiausio mini marketo, ten Karolis nusipirko kokiais dviem numeriais per mazas gumines slepetes (didesniu nebuvo). Bet neilgai su per mazomis pavaiksciojo, tas pats tuk tuko vairuotojas nesiojo per dideles tapkes, todel pasiule apsimainyti. Dydis buvo kaip tik :)
