Video trupiniai iš Azijos - nuo beždžionių iki rojaus

Valiau prikimštą telefoną, radau keletą video iš Azijos - kokybė prasta, bet šį tą galima pažiūrėti. Įkeliu kelis skirtingus iš įvairių pietryčių Azijos taškų.

Pasivaikščiojimas rojuj - Coco Loco saloje Filipinuose

Žemyn upe iš Taman Negaros nacionalinio parko Malaizijoje

Pasivažinėjimas motoroleriu Sumatros saloje Indonezijoje

Viena geriausių vietų Tailande - Tree House namukai Ko Phangan saloje

Vaikštom jūros dugnu per atoslūgį prie Coco Loco salos Filipinuose

Pasivažinėjimo pertraukėlė Ko Phangan saloje (Tailandas)

Paskraidymas kateriu link Pulau Perhentian salos Malaizijoje

Beždžionė-darbininkė Ko Samui saloje Tailande (pririšta prie virvės skina kokosus, o nulipus dar ir užpulti bandė:)

Velnias, pasižiūri, ir vėl norisi lįsti į kokį Emirates.com ar AirAsia.com ieškot pigių bilietų :)

Čiobiškio keltas - Lietuvos bobučių džiaugsmas!

Į giljotiną arba kartuves panašus aparatas ant vandens - spėkit, kas čia toks?:)


Savaitgalį išbandėm - čia paskutinis Lietuvoje likęs keltas, veikiantis be jokio variklio - tiesiog nešamas srovės kursuoja tarp dviejų Neries krantų šalia Čiobiškio kaimelio (tarp Širvintų ir Kaišiadorių raj.). Keltas taip ir vadinamas, Čiobiškio, arba dar kai kur radau - Padalių keltas. Vienu metu gali plukdyti net du automobilius. Arba dvi bobutes, laukiančias ant kranto:


Kelte vietinės bobutės nenuobodžiavo - džiaugėsi kokybiška ir dešimtmečiais neplyštančia savo sijonų medžiaga:


Kelto užimtumas toks mažas, kad jau pernai kelto savininkai spaudoje kalbėjo, jog tai bus paskutinė jų vasarą - gerai, kad klydo, šiemet jie dar plaukia. Kiekvieną dieną iki saulei nusileidžiant, ir taip iki lapkričio mėnesio. Kelte tilptų ir dvi mašinos, tik kad daugiau be mūsų, poros bobučių ir poros keltininkų nieko nebuvo. Mokestis už mašinos perkėlimą - 10 Lt, gerokai pigiau nei į Kuršių Neriją :)


Šitoks keltas jau veikia nuo 1923 metų, prieš tai čia buvo tiltas, kurį karo metu sugriovė. Įdomiausia pats mechanizmas - variklio nėra, žmogaus jėgos prireikia tik norint teisingai "prisiparkuoti" prie prieplaukos, kad bobutes išliptų sausos ir mašinos išvažiuotų. Į metalinį lyną srovės nešamas keltas remiasi rąstu, kuris laisvai sukasi ir taip keltas "nusiridena" į kitą Neries pusę - paprasta sistema :)


Kol dar plaukia ir neuždarė žiemai (arba visam laikui), važiuokit išbandyti - nuo Vilniaus centro 58 km - pro Kernavę, Musninkus, tada gražiu keliu link Čiobiškio (pažymėjau Google Maps maršrutą čia). Persikėlus galima grįžti pro Kaišiadorius į autostradą. Kuo daugiau besikeliančių, tuo daugiau šansų, kad šitas unikalus keltas išliks - padėkit Lietuvos bobulytėms susisiekti per Neries upę! :)

Internete radau tokią info: "Keltą 1923 m., pasamdę specialistą iš Jonavos, pastatė du kaimynai: Dzevaldauskas ir Raudeliūnas". Paminklą kaimynams išradėjams Dzevaldauskui ir Raudeliūnui! Lietuviškieji da vinčiai čia gi.

Dar raudonesnės panemunės pilys (+vietinis alaus mėgėjas-gidas)

Pratęsiant pradėtą maršrutą ten, kur pabaigėm - Veliuonoje. Radom mes joje ir Sizifę - tatuiravo ji kelininkų iškastą akmenį. Prašėm, kad šalia "Kelių direkcija" ištatuiruotų dar 4 vardus, bet nesutiko - sąžininga Sizifė.



Medinis Veliuonos dvaras:




Edita, aišku, neiškentė nepažiūrėjusi pro jo langus - tik nieko ten nesimato.


Visai nebloga Veliuonos bažnyčia - patinka man tokios, nenublizgintos ir net nelabai lietuviškos.


Čia mūsų "gidas" - vietinis Veliuonos gyventojas, prisistatė mums bevaikščiojant po miestelį, papasakojo, alaus siūlė (nuotraukoje alų slepia už nugaros - sako, su alumi nesifotografuosiu). Kai nuo piliakalnio pamatė, kad apačioje prie Nemuno atvažiavo vestuvininkų būrys, greitai su dviračiu nulėkė prie jų. Sako, gal pasiseks (maždaug, gal kas šampano pasiūlys :)


Iš "gido" sužinojom, kad šis tarpas tarp dviejų piliakalnių atsirado dvarininkui užsigeidus - kad neužstotų Nemuno jam žiūrint iš dvaro.


Piliakalnis su nerealiu vaizdu į Nemuną tarybiniais metais tarnavo kaip stadionas - išbandėm ir mes.


Dar keli kilometrai link Jurbarko - Raudonės pilis. Pataikėm per lietų - spalvos tik ryškesnės nuo jo:)




Pilyje dabar veikia mokykla - neblogai tokioje mokytis:) Įsikorėm į bokštą - geras vaizdas į visas puses nuo jo.



Šalia pilies buvęs malūnas - sakyčiau, galėtų pretenduoti į gražiausio dvaro rinkimus :)


Dėl šito kadro kai kas aukojosi lietuje:


Ir paskutinė pilis Panemunės maratone - taip ir vadinas, Panemunės pilimi. Turbūt pati tikriausia iš to maršruto pilių - bokštai, sienos, žodžiu, viskas kaip priklauso tradicinei piliai. Įdomu, kad vienoje pusėje visiškai šviežiai atstatyta sienos dalis - ne daug dvarų ar pilių dabar restauruojama, vienas iš retesnių atvejų.





Iš 4 bokštų išlikę tik du - kiti du dabar galėtų tarnauti nebent kaip šuliniai.


O toliau jau pliaupė neblogai, todėl Jurbarką apžiūrėjom tik per mašinos stiklą - per Šilutę tiesiu taikymu nuvarėm nakvynei į Rusnę. Jei norit pamatyti, kaip atrodo kita Nemuno pusė, žiūrėkit įrašą apie zanavykų stebuklus.

PS: kas naudojatės facebooku ir norit ten sekti Editos fotkes, kurių nededa į svetainę arba netelpa bloge - sukraus čia: www.facebook.com/editafoto.lt (tam ir tokį facebookinį gargarą čia bloge dešinėj patalpinom:).

PPS: rudenį, krentant lapams, tas Panemunės maršrutas net gražesnis, rimtai.