Zanavykų stebuklai: upė-gatvė, žydri Žiguliai ir Zyplių dvaro meno tirštuma

Vasaros pabaigoje pakeliavom Panemune nuo Kauno iki Jurbarko (dvarų ir pilių nuotraukos buvo čia ir čia), bet rudenį ten gražiau - prieš savaitę švęsdami vieno vietinio Lietuvos lenko gimtadienį apžiūrėjom jau abi Nemuno puses - nuvažiavom Panemune nuo Kauno iki Jurbarko, grįžom jau iš kitos Nemuno pusės pro Šakių rajoną. Antrasis ne toks populiarus maršrutas, nes dvarai nėra taip patogiai išbarstyti kas keliolika kilometrų palei kelią, kaip šiaurinėje Nemuno pusėje, užtat paieškojus ten jų radom ne ką mažiau. Tiesa, tokių tikrų pilių kaip Raudondvario, Raudonės ar Panemunės ten nėra.

Kam įdomu, maršrutą nuo Jurbarko iki Zapyškio bažnyčios (112 km) pažymėjau Google mapsu:

Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

Pervažiavus Jurbarką ilgiausiu Lietuvoje tiltu per Nemuną, beveik šalia pirmasis dvaras - Kidulių. Juokingiausia, kad mes manėm, jog žemiau esantis pastatas yra Kidulių dvaras - kažkada galėjęs atrodyti gerokai prabangiau, todėl kito pastato šalia ir neieškojom:


Ir tik dabar rašydamas įrašą ir ieškodamas info apie Kidulių dvarą radau, kad kažkur netoliese turėjo būti visai kitas dvaro rūmų pastatas :) Internete radau jo nuotrauką - gražus. Good, turėsim progą kada nors sugrįžti :) O mūsų palaikytas dvaru pastatas - matyt, tik vienas iš dvaro ansamblio statinių, nes ten jų buvo ne vienas, įskaitant ir didžiules raudonų plytų arklides:


Šitą nuotrauką, darytą dvaro teritorijoje, įkeliu ateities kartoms - interneto archeologai, atkasę šitą blogą, galės matyti, kaip rengėsi XXI a. pradžios lietuviai:


Tiems patiems interneto archeologams - o šitaip atrodė XXI a. žmonės (kažkokia parodėlė ant vieno iš Kidulių dvaro pastatų sienos):


Nuo Kidulių patraukėm link Gelgaudiškio, radom tokius ūkininkų darbštumo įrodymus - aišku, nepraleidom progos pačiupinėti rankomis ir kojomis.



Iš matytų nuotraukų tikėjomės gražaus Gelgaudiškio dvaro, bet radom jį uždengtą ir restauruojamą - dar viena priežastis grįžti pas zanavykus po metų kitų.


Senieji Šakių raj. dvarininkai, matyt, labai mėgo didžiulius raudonų plytų ūkinius pastatus - tokią arklidę ar kažką panašaus radom ir prie Gelgaudiškio dvaro:


Gelgaudiškio bažnyčia ir unikalus žydras tarybinis paveldas, gražiausias Šakių rajono automobilis:


Bažnyčios teritorijoje radom besiilsinčią varpų skambintoją:


Toliau - iki mažo Plokščių kaimelio, kuris netikėtai mums patiems pasirodo besąs lietuviškas, tik biudžetinis Venecijos variantas - tik vieninteliai Plokščiai visoje Lietuvoje turi tokį stebuklą - Vaiguvos upeliūkštį, paverstą keliu. Gamtosaugininkams nuo to turbūt kojų plaukai šiaušiasi, mums - įdomu, o vietiniams visiškai dzin - svarbu, kad tik šituo vieninteliu keliu jie gali privažiuoti iki savo sodybų.


Paėjom palei Vaiguvos upę-kelią apie pusę kilometro, iš tikrųjų - radom kelias sodybas, kurių vairuotojai iš kiemo įvažiuoja į tiesiai upę. Įdomu, kaip ar visos normalios eismo taisyklės čia irgi galioja? Upės viduryje skiriamosios ištisinės juostos nėra, tai lenkimo manevras kaip ir būtų galimas...:)


Tokių antikvarų radom vienoje iš sodybų šalia upės-gatvės:


Toliau - Lukšiai, miestelis jau visai šalia Šakių, į kurį važiavom dėl Zyplių dvaro. Kad tokį (ir net sureastauruotą) dvaro pastatą rasim, galėjom tikėtis:


Bet kad ten visas kultūros židinys - nebuvom girdėję nė vienas iš keliavusių. Vėliau radau daugiau info - Zyplių dvare nuolat vyksta menininkų plenerai ir kiti renginiai, po kurių dvaro teritorijoje lieka vis daugiau meno ženklų (spauskit ant nuotraukos, menas išsididins prieš jūsų akis).


Akmeninė žemėje paskendusi skrynia:


Pasakų namelis:


Delno dydžio vabzdžiai:


Sportiniai automobiliai:


Neaiškios paskirties statiniai:


Labai aiškios paskirties dirbtuvės:


Įleido mus į vieną iš pastatų, kuriame radome dar daugiau gėrio:


Įdėsiu tik vieną nuotrauką - kitus darbus važiuokit pasižiūrėti iš arti, tokias geras iniciatyvas reikia palaikyti. Zyplių dvaras turbūt meniškiausias dvaras Lietuvoje - bent jau iš tų, kiek esam aplankę. Medinis choras:


Ir šiaip gyva instaliacija:


Paskutinis dvaras - Ilguvos, visai šalia Nemuno. Ant skardžio, todėl nuo terasos pro medžius galima matyti tekantį Nemuną - vien dėl vaizdo dvaras vertas būti prikeltas :)

Labai geru laiku jį apžiūrėjom - pavasarį ar net vasarą jis tikrai neatrodytų taip gražiai:

Ir grįžtant link Kauno neįmanoma nepastebėti vienišos Zapyškio bažnyčios ant Nemuno kranto - rėkiantys išbadėjusių piliečių skrandžiai sutrukdė užsukti ir apžiūrėti iš arčiau, irgi reiks grįžti saulėtą žiemos arba vasaros dieną:

Turbūt uždarėm rudens dvarų ir Lietuvos apžiūrėjimo sezoną. Nieko, bus žiemos.

"Šeimininkė", Delfi ir originalios nuotraukos

"Šeimininkės" laikraštis šiandien išspausdino straipsnį apie mūsų avantiūrą Azijoje, Delfi perspausdino čia, tačiau su labai kontrastingomis nuotraukomis - ta proga sukeliam čia tų pačių nuotraukų originalus, jie netūraliau žiūrisi :)

Tailandas:


Indonezija:


Kambodža:


Indonezija:


Singapūras:


Laosas:


Laosas:


Malaizija:


Tailandas:


Indonezija:

Ir trumpa įspūdžių dozė apie kiekvieną aplankytą valstybę - tą jau turėjom padaryti anksčiau, nes laikas nuo laiko sulaukiam klausimų dėl to, į kurią Pietryčių Azijos šalį vykti, tai gal kam padės apsispręsti (ir vis dar žadam, kad vėliau parašysim apie kiekvieną išsamiau:)

Indonezija – pirmoji valstybė mūsų kelionėje, kartu – savotiškai didžiausias šokas susidūrus su Azija, stipriausi pirmųjų dienų prisiminimai. Gana skurdi valstybė su daug salų, visos jos skirtingos. Javos sala – perpildyta žmonių, garsioji Balio sala mūsų neužkabino, Gili Travangan – pirmasis rojus kelionėje, Sumatra – be galo didelė, su įspūdinga gamta. Dar keliolika tūkstančių Indonezijos salų liks kitiems kartams.

Singapūras – tai ir sala, ir miestas, ir valstybė. Pietryčių Azijos Londonas. Išimtis tame regione: tvarkinga, čia galioja griežtos taisyklės, tai finansų centras, išsivystymu lenkiantis daugumą Europos valstybių. Brangi, bet graži. Įvairiausių kultūrų mišinys.

Malaizija – viena labiausiai pritaikytų turistams Pietryčių Azijos valstybių. Joje radome visko: vos įžengiamas džiungles, smaragdinės spalvos vandens apsuptas salas, europietiškos kolonijos palikimą bei įspūdingą sostinės Kuala Lumpuro modernumą, sumišusį su indų ir kinų kvartalais. Laksa – sriuba, dėl kurios verta grįžti į Malaiziją.

Tailandas – turistų rojus. Jų ten daug, bet visi randa, ko ieško. Maisto kultūra sunkiai nupasakojama. Skanu viskas ir visur, tiesiog gatvėje ar brangiame restorane (raudonasis karis – skaniausias patiekalas Pietryčių Azijoje!). Būtina išbandyti tailandietiškus masažus. Daugybė salų – kai kurios perpildytos turistų, tačiau nuošalesniuose salų kampeliuose galima rasti savo rojų. Budizmo istorija ir kultūra, itin draugiški žmonės. Gamtos įvairovė: nuo gausybės krioklių su besimaudančiais oranžiniais budistų vienuoliais iki džiunglių, kuriomis prasibrauti jums pasiūlys dramblių pagalbą.

Kambodža – skurdžiausia to regiono valstybė su žiauriausia XX a. istorija (Pol Potas – savotiškas Kambodžos Hitleris, žiaurumu pranokęs jį). Būtent istorija mus labiausiai domino Kambodžoje. Skurdas jaučiasi visur – nuo prastų kelių iki gyvenimo sąlygų. Angkoras – didžiulis miręs šventyklų miestas, iš naujo atrastas ir dabar viliojantis turistus. Pasiplaukiojimai upėmis – pakrančių vaizdai pribloškia.

Laosas – gamtos ir labai draugiškų žmonių šalis. Čia ir kriokliai, ir kalnai, ir upės, ir miškai – sėdus ant motorolerio per porą dienų galima persisotinti įspūdžiais. Kai kur – gentiniai kaimai, nukeliantys kelis amžius į praeitį.

Vietname įspūdžiai pranoko lūkesčius, buvome trumpai, bet į jį irgi norim grįžti. Motorolerių ir prisiminimų apie Vietnamo ir JAV karą komunistinė šalis. Tiršta nuo žmonių. Mus sužavėjęs Hoi An miesto senamiestis. Saigonas – miestas legenda. Sostinė Hanojus – motorolerių skruzdėlynas.

Filipinai – tai 7 tūkstančiai skirtingų kultūrų salų. Atokių salų paplūdimiai – kažkas sunkiai įsivaizduojama. Vienintelė katalikiška Azijos valstybė, iš ispanų paveldėjusi kultūrą, papročius, iš amerikiečių – kalbą, greitojo maisto kultą, pramogas. Įkyrūs vaikai. Skaniausios jūros gėrybės. Spalvoti autobusai – džipniai, tapę Filipinų simboliu. Pamišę dėl krepšinio – gatvėse, paplūdimiuose, visur. Ir taifūnai, nuolat nusiaubiantys salas.

Ruduo netoli Nemuno

PS: Savaitgalį vėl lankėm Nemuną, tik šįkart abu jo krantus tarp Kauno ir Jurbarko, Karolis vėliau sukels daugiau nuotraukų su atrastais dvarais ir kitomis gėrybėmis :)

Kupiškyje dauginasi skulptūros ir "sysioja" medžiai

Tęsiam Lietuvos fotosurašymą :) Tiksliau, kol dar orai ne visiškai baisūs, ir toliau pasitrankom po Lietuvą savaitgaliais. Praėjusį teko trumpam prasukti pro Kupiškį - nustebino miestelis, apie kurį praktiškai nieko nežinojom. Dabar jau žinom, ir dar įrodymų turim - žalias, tvarkingas ir su milijonu skulptūrų (jeigu būtų skaičiuojamas rodiklis įvertinant miesto gyventojų ir skulptūrų skaičių, Kupiškis garantuotai būtų lyderis Lietuvoje:)




Užtvenktos Kupiškio marios - daugiau nei reikia vandens visiems kupiškėnams nusiprausti:


Kupiškio bažnyčia - viena didžiausių šiaurės Lietuvoje:


Turi kupiškėnai tokį skulptorių Henriką Orakauską, kuris visame mieste skulptūrų prikepė - priduoda šarmo tokiam mažam miesteliui (tiesa, mūsų "vietinis gidas" sakė, kad dabar jis Kernavėj gyvena). Metalinis strutis - gražus, bet mums įdomesnė pasirodė istorija apie vieną vietinį, kuris girtas užsilipo ant stručio kaklo, ir kai policija jį nutempinėjo žemyn, jis užsikabino už stručio karūnos ir ją nulaužė. 3 paros areštinėje už tokį "karališko" stručio pažeminimą pareigose.


Lyg ir angelas:


Skulptūra "Avinėli, pasipurtyk" - bent jau mus įtikinėjo, kad reikia paliesti avino užpakalį, jeigu nori praturtėti. Juokingiausia, kad šalia avino yra bankas - čia turbūt einantys paskolų visada paliečia tą užpakalį :)


H.Orakauskas net tokių funkcionalių skulptūrų prikūrė:


"Kupiškėnų vestuvės" irgi jo:


O šito galvažmogio neaiški nei paskirtis, nei autorius:


Vilniaus katedros autorius - pasirodo, L.Stuoka-Gucevičius kilęs iš to krašto:


Šalia muziejaus:


O šita mums labai patiko - stovi Smetonos laikų siena, kuri buvo skirta šaudymui, tarybiniais metais jos nenugriovė, nes naudojo tai pačiai funkcijai, o dabar vėl tas pats H.Orakauskas užsodino ant jos kareivio skulptūrą ir dar nutapė vaivorykštę - nebe tokia ir nyki siena gavosi:


"Baltų gyvybės medis" - iš toli atrodo kaip tikras medis, iš arti - metalinė skulptūra-fontanas, retkarčiais išpurškiantis vandenį. Ir dėl to vietiniai jį vadina "sysiojančiu medžiu" (bent jau mūsų "gidas" taip vadino:)


Beje, ragavom ir vietinio pienų vyno - maniau, kad čia tik toks simbolinis pavadinimas, bet pasirodo tikrai iš pienių gaminamas vynas (saldus kaip midus).

Baisu pagalvot, kiek dar Lietuvoje tokių miestelių, kurie statistiškai visiškai niekuo neišsiskiria, bet kai nuvažiuoji ir pamatai - žandikaulis atsivėpia iš nuostabos?:)

PS: Šiandien buvom užsukę Liškiavos vienuolyne - grožis!

Daugiau kelionių po Lietuvos miestus ir miestelius rasite čia.

PPS: Jei nenaudojate RSS arba nesate mūsų draugai Facebooke, naujus blogo įrašus galite sekti per šį šviežų Facebooko puslapį - tik tam ir sukūrėme, rašome nereguliariai, tai per Facebooką galėsite sugaudyti naujus įrašus: Facebook: 100dienu.lt avantiūros ir nuotraukos iš kelionių.