Vilko guolis (Hitlerio būstinė) šiaurės Lenkijoje, arba vieta, kur karas galėjo pasibaigti anksčiau

(įspėjimas - nemėgstantiems istorinio turizmo, čia gali būti neįdomu:)

Iš XX a. istorinių įvykių turiu 3 favoritus, apie kuriuos galėčiau ištisas naktis skaityti wikipedią arba youtubinti - vos susinaikinimu nepasibaigusią Šaltojo karo Kubos krizę, 1987-1991 m. įvykius Lietuvoje ir Antrąjį pasaulinį karą. Būtent dėl pastarojo šį savaitgalį nusitrenkėme į šiaurinę Lenkijoje - vos už 330 kilometrų nuo Vilniaus 1941-1944 m. buvo įsikūrusi viena iš svarbiausių Hitlerio karinių būstinių. Hitleris čia su pertraukomis praleido 3 su puse metų, ir tik per plauką nebuvo pačių vokiečių nužudytas - žinote, apie ką kalbu, jei matėte filmą "Valkirija". Čia irgi buvo viena iš priežasčių, ištempusi mus tokiu šlykščiu oru - dar kartą pamatę filmą, nelabai norėjom laukti pavasario ir geresnių orų. Edita nėra istorijos fanatė, bet dėl tokių vietų irgi neatsisako pasivažinėti per lietų :)

Trumpai, kas čia per vieta. Hitleris planuodamas Sovietų Sąjungos užpuolimą jau 1940 metais pradėjo tam rimtai ruoštis - Rytų Prūsijoje, visai netoli Lietuvos (ir tuo pačių Sovietų Sąjungos) sienos pradėjo statyti dar vieną iš savo karinių būstinių - Vilko guolį (dauguma jo būstinių pavadinimai susiję su vilko vardu, nes toks buvo Hitlerio partinis slapyvardis). Per karą Hitleris Europoje turėjo apie 20 karinių būstinių, bet Vilko guolis buvo viena svarbiausių.

Visą Vilko guolį sudaro sunkiųjų (tokių yra 7) ir lengvųjų bunkerių sistema, čia buvo ir viešbučiai vokiečių karininkams, geležinkelio bėgiai, stotis, net ir kazino - praktiškai mažas miestelis, kuriame piko metu gyveno ir dirbo ~2000 nacių, tarp jų ir dauguma aukščiausių vadovų. Dabar Vilko guolyje esančiame muziejuje galima pamatyti, kas iš jo liko po vokiečių pasitraukimo ir keliasdešimties tonų trotilo.

Sunkiųjų bunkerių gelžbetoninės sienos yra 6-8 m, stogo perdanga - net iki 10 m storio. Iš išorės atrodo kaip trijų aukštų pastatas, tačiau viduje vos pora mažų kambarių. Bet net ir apgriuvę, tokie bunkeriai atrodo galingai. Šitas skirtas Vilko guolio svečiams - buvo čia ir Musolinis apsistojęs:

Įlindus į vidų (kai kur galima, jei nėra visiškai užgriuvęs stogas) jausmas nykus - tokie siauri žemi koridoriukai veda į porą kambarių:

Virš galvos - 8-10 m storio betonas. Nors šitų bunkerių nacių priešai iš rytų ir vakarų niekada taip ir neatakavo iš oro (nors amerikiečiai apie juos žinojo - spėjama, kad turėjo čia šnipų, todėl nebandė atakuoti), bet galima įsivaizduoti, kad oro atakos metu čia galėtum ramiai sėdėti bunkerio viduje esančiame kambaryje ir nesibaiminti dėl gyvybės, nors apkursti šansas būtų :) Viskas, kas virš Editos galvos - tik gelžbetonis, dvigubai mažesnis storis įlietas ir į žemę (po žeme čia bunkerių nebuvo galima įrengti dėl drėgnos vietovės).

Čia Hitlerio asmeninio sekretoriaus Martino Bormanno bunkeris. Nebloga samanų pilaitė arba karo absurdo paminklas ateities kartoms:

Kad geriau įsivaizduotumėt - bunkerio viduje erdvės tiek, kiek jos užima koks nors kauliukas išpampusioje slyvoje. Karo metais jie buvo užmaskuoti vielos tinklais, ant kurios priraišiota gamtos spalvų plastiko gabalėlių. Ant kai kurių bunkerių stogų buvo prisodinta medžių, keliai pačiame Vilko guolyje irgi buvo dengti dirbtiniais medžiais - kad nesimatytų iš oro.

Sąjungininkams nereikėjo sunaikinti Vilko guolio - tą padarė patys vokiečiai. 1944 m. pabaigoje, spaudžiant sovietams, iš čia pabėgo nacių vadai, buvo duotas įsakymas "salos paleidimui į orą". 1945 m. sausio mėn. kiekvienas iš 7 sunkiųjų bunkerių buvo prifarširuoti po 8-10 tonų trotilo ir paleisti į orą. Sprogimo jėga išvertė dalį sienų, betono luito stogas prisiplojo žemyn - toks vaizdas dabar ir likęs (nors kai kurie bunkeriai dar visai neblogai atlaikę trotilo tonas).

Sprogimo jėga (nepaisant to, kad jis buvo bunkerių viduje, ne išorėje) išdaužė pastatų langus 7 km spinduliu - pačiame Vilko guolyje turėjo būti nerealus vaizdelis su besikilnojančiais betoniniais stogais ir sienomis. Išsiskėtusias sienas lankytojai dabar paramsto lazdomis :)

Svarbiausias bunkeris Vilko guolyje - Hitlerio. Iš šios pusės dar neblogai atlaikęs trotilą, tačiau kitos pusės siena išgriuvusi, stogas irgi nuvažiavęs.

Pats Hitleris į Vilko guolį atvyko vos prasidėjus operacijai Barbarosa - po dviejų dienų nuo Sovietų Sąjungos užpuolimo 1941 birželį ir čia su pertraukomis išbuvo iki 1944 m. lapkričio - kai svylant padams traukėsi atgal į Berlyną. Tiesa, o Eva Braun čia nėra apsilankiusi nė karto.

Įdomus istorijos paradoksas - Hitleris Vokietijoje iškilo rėkdamas apie Lebensraum (gyvybinės erdvės) būtinybę vokiečių nacijai, bet pats dėl tos nacijos sutiko susigūžti tokiame kokone - betono gabale su pora kambariukų. Tiesa, bunkeryje jis tūnojo tik nedidelį laiko tarpą, daugiau laiko gyveno šalia buvusiame erdvesniame priestate, iš kurio per kelias sekundes, esant reikalui, galėjo pasitraukti į bunkerį. O visų bunkerių kambariai būdavo neblogai įrengti - iškalti medžiu, apstatyti baldais, kai kurie buvo net su židiniais.

Fiureris ne tik nerūkė, nevartojo alkoholio, bet buvo ir vegetaras, maistas specialiai jam buvo ruošiamas šalia jo bunkerio pristatytoje virtuvėje (griuvėsiai dešinėje).

Ant daugumos bunkerių stogų buvo įrengtos priešlėktuvinės gynybos pabūklai - po sprogimų bunkeriuose kai kurie jų nulakstė kaip šampano kamščiai, guli už kelių metrų nuo bunkerių:

Dalis sukrito į baseiną - priešgaisrinio saugumo sumetimais Vilko guolis turėjo parengtą vandens rezervuarą (nors ežerų aplink yra daug - ežeringas kraštas šiaurės Lenkija, čia mums buvo atradimas, o Hitleris dėl to jį ir pasirinko savo būstinei).

O čia įdomiausia Vilko guolio vieta, nors iš jos ir likę tik pamatai su griuvėsiais - šioje vietoje 1944 m. liepos 20 d. Hitleris tik per plauką nebuvo nužudytas pačių vokiečių (apie tai ir yra filmas "Valkirija"). Čia dabar stovi paminklas tiems, kurie pasiaukojo bandydami nužudyti fiurerį:

Suvokę, kad Vokietija bus sunaikinta iki pamatų (po amerikiečių išsilaipinimo Normandijoje jau buvo praėję pusantro mėnesio, reikalai krypo ne į gerają pusę naciams), po ilgų planavimų Hitleriui oponuojanti nacių karininkų dalis nusprendė pabandyti susprogdinti fiurerį jo paties būstinėje. Šis reikalas buvo patikėtas dabar Vokietijoje didvyriu laikomam nacių rezervo armijos vadui Štaufenbergui - atvykęs į pasitarimą Vilko guolyje, jis turėjo portfelį su bomba.

Visi pasitarimo dalyviai susirinko aplink masyvų medinį stalą, ant kurio žemėlapyje buvo svarstomi kariniai veiksmai. Štaufenbergas pakišo portfelį su sprogmenimis po stalu ir išėjo iš patalpos, neva sulaukęs skambučio. Po kelių minučių jau būdamas lauke išgirdo sprogimą - manydamas, kad Hitleris žuvo, iš Vilko guolio išskrido į Berlyną, kur jau buvo parengtas operacijos "Valkirija" įgyvendinimas - valdžios perėmimas.

Pasitarimų kambarys ir medinis stalas po sprogimo atrodė taip:

Štaufenbergas tik Berlyne po kelių valandų sužinojo, kad Hitleris nežuvo. Čia prasideda įdomios smulkios detalės ir atsitiktinumai, kurių dėka Hitleris liko gyvas ir karas nesibaigė dar 1944 metais.

Hitleris būtų žuvęs, jei būtų bent vienas iš šių trijų atvejų. Jei pasitarimas būtų vykęs ne apmūrytame mediniame barake, o Hitlerio bunkeryje (tuo metu jis buvo remontuojamas) - sprogimo jėga uždaroje erdvėje būtų daug stipresnė. Taip pat, jeigu Štaufenbergas būtų parengęs abi bombas (turėjo dvi, bet tik vieną spėjo paruošti detonavimui). Ir trečia įdomiausia smulkmena, galėjusi išgelbėti kelių milijonų gyvybes - jei po stalu pakišto Štaufenbergo portfelio su bomba vienas iš karininkų netyčia nebūtų pastūmęs giliau. Bomba taip pasislėpė po medine koja, kuri susilpnino sprogimą į Hitlerio pusę.

Apačioje viskas dar aiškiau - Hitlerys mėlynas, bomba - geltona, tamsi ruda juosta - stalo koja, geltonas kvadratas - portfelis su sprogmenimis. Raudoni - keturi nuo bombos sprogimo žuvę naciai. Jei ne koks 30 cm bombos palindimas už stalo kojos, galbūt būtumę turėję visiškai kitokią istoriją.

Cha, kiek tokių istorinių smulkmenų galėjo pakeisti arba pakeitė visos istorijos eigą?:)

Hitleris nuo to sprogimo beveik nenukentėjo - susižeidė tik dešinę ranka ir kojas, o jau po 3 valandų tą pačią dieną priėmė svečią - Musolinį. Internete radau nuotrauką, kur matosi, kaip Hitleris Vilko guolio stotyje su Musoliniu sveikinasi ne sužeista dešine, o kairiąja ranka:

(čia trumpas įdomus video iš šito Hitlerio pasitikimo - italams jis net negalėjo dešinės rankos iškelti, atsakydamas į jų "Heil Hitler" pasisveikinimą).

O taip atrodė Hitlerio kelnės po sprogimo:

Štaufenbergas ir kiti liepos 20-osios pasikėsinimo organizatoriai buvo sušaudyti Berlyne dar tą patį vakarą - dabar toje vietoje stovi paminklas, kaip tik savaitės pabaigoje būsime Berlyne - tikiuosi, užklysim ir į tą vietą. Youtube yra daug įdomios medžiagos apie Štaufenbergo pasikėsinimą, turbūt vienas geriausių ir išsamiausių - pusantros valandos dokumentinis filmas "Execution" (suskaidytas į 12 dalių youtube, pirmoji yra čia, kitas rasite).

Ir dar grįžtant į Vilko guolį. Hitlerio dešiniosios rankos Hermano Geringo bunkeris, geriausiai išlikęs iš visų septynių. Matosi, kaip sprogimo jėga nukėlę dvigubo stogo dalį:

Vaizdas viduje - gidas kai kur leido įlįsti į bunkerio gilumą (mes samdėmės gidą, nors įprastai jų muziejuje niekada neimam - bet čia norėjom sužinoti daugiau įdomių detalių, ne tik pamatyti griuvėsius. Bet iš gido tikėjausi daugiau, didelę dalį informacijos buvau prieš tai paskaitęs internete - nepersistengia žmogus).

Už Editos matosi sienos storis (prašiau jos visur pozuoti, kad nuotraukose eitų suprasti mastelį:))

Metalinėmis kopėtėlėmis užsilipau (gidas nelabai nori leisti, bet jei pasakot, kad jis nieko nematys negirdės - sutinka) ant Geringo bunkerio stogo:

Čia virš Geringo galvos kažkada buvo priešlėktuvinės gynybos aparatas:

Sprogimo jėgos iš Geringo bunkerio išspjautas sienos gabalas ir dėl to žemyn pavažiavęs stogas:

Apibendrinant - istorijos mėgėjams labai rekomenduoju. Ir ne tik jiems, prieš tai užtenka internete paieškoti įdomios medžiagos apie Vilko guolį - sudomins bet ką, visgi pašonėje turime vieną iš buvusių Hitlerio irštvų. Tiesa, šiek tiek keista, kad patys lenkai to muziejaus neišnaudoja maksimaliai - informacijos pateikimas gan sausokas, kai kur jos apskritai nėra, nekalbant jau apie liepos 20-osios pasikėsinimą - juk galėtų ne tik paminklą pastatyti, bet ir gretimame išlikusiame pastate atkurti tą kambarį, su stalu, žmonių figūromis ir tt. O kur dar video kambariai su karo vaizdais ir tt. Nežinantiems Vilko guolio detalių, lenkai nelabai pasivargina su jų pateikimu, nors vokiečiai, aišku, ir taip ten plūsta, bet gerai, kad buvom prastu oru - kitaip nuotraukose būtų ir būriai lankytojų.

Dar pagalvojau, kad tokie Vilko guolio griuvėsiai, matyt, bus gana tikslus XX amžiaus palikimas ateičiai. Ir savaime kyla mintis palyginti su tūkstančio metų senumo Angkoro miesto griuvėsiais, matytais Kambodžoje - skirtumas įdomus.

O pati Lenkijos šiaurė nustebino (žinoma, tik jau ne vingiuotais keliais) - ten dar grįšim atšilus orams, reikėtų per kurį nors ilgąjį savaitgalį pasidaryti rimtesnį pakeliavimą po pilis, ežerynus, vienuolynus ir kt.

O čia pagalba su maršrutu - nuvykom per Suvalkus, grįžom palei pat sieną, antras variantas geresnis. Tiesa, mes važiavom iš Vilkaviškio per naują kelią ir sienos kirtimo punktą netoli Vištyčio - google maps dar net neturi to kelio įsitraukę pas save. Lenkijoje važiuokit pro Goldapę, Vegorževą, Vilko guolis yra netoli Kentšino miesto, rasti nesudėtinga.

View Larger Map

> Kitos mūsų kelionės Europoje.

> Facebooke įrašus sekti galite čia.

Gruzinų karo kelias, Kaukazas, Vasia ir kitos 27 priežastys pamatyti Gruziją

Visos tos priežastys - 27 nuotraukose, daug pasakoti ties jomis net nereikia, bent jau mums ši Gruzijos dalis pati gražiausia.

Į šiaurę nuo Tbilisio iki pat Rusijos sienos vedantis gruzinų karo kelias - maršrutas, kurį Gruzijoje rekomenduotume pirmiausiai. Apie 150 km kelias vingiuoja per pačius Kaukazo kalnus, todėl iki galutinio jo taško - Kazbegi kaimelio (dabar pervadintas į Stepantsminda, bet nekreipsim dėmesio) reikia vingiuoti 3 val. Ir čia jau net su gruzinų džigitišku vairavimu - iškart galime įspėti, kad nemėgstantys greičio ir aukščio (kalnų skardžiai) derinio turėsit nelabai malonių pojūčių, bet kas mėgstate - žiauriai smagi patirtis :)

Apie pusė kelio - slėniai, tačiau vėliau prasideda Kaukazo kalnai, kur serpantinuose gruzinai ir pademonstruoja savo sugebėjimus (spėju, kad kiekvienas gruzinas vos gimęs jau moka mažiausias du dalykus - spausti vyną ir vairuoti).

Pakeliui vienos upės užtvenktas slėnis labai primena norvegiškus fiordus:

Kuo toliau nuo Tbilisio, tuo labiau kelias kyla į Kaukazo kalnus - juos reikia pervažiuoti skersai, norint patekti į Kazbegi kaimelį. Prieš kelerius metus tuo pačiu maršrutu teko važiuoti žiemos metu - įsivaizduokit, kokie keliai Kaukaze būna. Taksistas prieš tai pasiskambinęs sužinojo, ar įmanoma pravžiuoti - kai kur yra kreivi šleivi tuneliai, bet likusiose vietose kasryt sniegą turi pravalyti vietiniai traktoriai. Vasarą užtat gerokai paprasčiau, ir žaliau:

Čia irgi vasarą - kylant į kalnus privažiuojam iki tokio lygio, kur išlipus iš automobilio galima mėtytis sniegu:

Tas pats Kaukazas iš žieminio pasivažinėjimo - įkeliu vieną nuotrauką iš ankstesnės kelionės, slidinėtojai galite susigundyti ir pagooglinti Gudauri kaimelį - jame šveicarai investuoja į slidinėjimo trasas, pristatė daug viešbučių kalnuose. Slidinėjimui nebūtų pati pigiausia vieta, bet kur kitur Europoje galite slidinėti 5 km aukščio kalnuose? :)

Beveik pusiaukelėje tarp Tbilisio ir Kazbegi kaimelio - Ananuri pilis ir šventykla:

Ar 2007-aisiais, ar 2010-aisiais, nesvarbu - šalia Ananuri pilies visada sėdi bent pora bobučių ir visada pardavinėja vienodus rankų darbo gaminius - kojines, kepures, rankines ir pan. Matyt, taip susitarusios, jokios įvairovės, jokių skirtingų raštų, kad nė viena neįgautų konkurencinio pranašumo. Arba abi pas tą pačią mezgėją kursus lankė :)

Vasaros metu įprasti vaizdeliai pakeliui - avių arba raguočių bandos su piemenimis užtvėrusios kelią, ir geriausia, kad mūsų mikriuko vairuotojas nelabai norėdavo stabdyti jas pamatęs - šokdavo ant stabdžių paskutinę sekundę, tikriausiai taip taupydamas laiką (o kur jie taip skuba - liko neaišku, bet matyt ir nėra prasmės ieškoti - džigitų genai ir tiek :)

Arklių kaimenės pakeliui:

Kazbegi - jei nebūtų Kaukazo slėnyje, būtų visiškai nykus tarybinis kaimelis, 10 km nuo Rusijos sienos, bet ji prieš kelerius metus dėl Gruzijos ir Rusijos erzinimųsi buvo visiškai uždaryta, taip kaimelis tapo dar nykesnis - iki tol didžioji dalis jo gyventojų prekiaudavo su Rusija. Bet nepaisant to čia tikrai verta atvažiuoti - priežastys žemiau. O čia Kazbegi "centras" ir pagrindinė prekybos alėja:

Dvi priežastys, kodėl Kazbegi kaimelis yra vienas įdomiausių taškų Gruzijoje ir kodėl daug jo gyventojų iš prekeivių su Rusija po truputį patampa kaimo turizmo specialistais - kairėje ant kalno stovi XIV a. laikų Tsminda Sameba (Šventos Trejybės šventykla), dešinėje - trečias pagal aukštį Gruzijos kalnas Kazbekas (5047 m. - alpinistų dėmesiui: į jį rengiami 3-5 dienų kopimai).

Kazbekas mums, alpinizmo pradžiamokslių dar neskaičiusiems, pasirodė šiek tiek aukštokas, todėl pasidarėme žygį pėsčiomis iki Samebos cerkvės - ji yra 2170 m aukštyje, tai patikėkit, kaip nelengva kelias valandas iki jos kopti nuo Kazbegi kaimelio (ypač su šluba koja, kurią badmintono dėka atsivežiau dar iš Lietuvos :). Bet vaizdai atperka viską - pradžioje tokie, kaimiški ir realistiški:

Pakeliui sutikome ir posėdžiaujantį Gruzijos parlamentą (jie taip prisistato paklausti, ką čia veikia).

O paskui prasideda ir nerealistiški vaizdai - Kaukazas visu gražumu, žalia, ruda ir balta viename:

Paskutinis kilometras iki Tsminda Samebos cerkvės, jau užlipus ant kalno:

Beje, vaizdelių iš šitos vietos galima pamatyti ir, imho, geriausios Gruzijos dainos, kada nors pristatytos Eurovizijoje, klipe: Sopho - "Visionary Dream".

Žiemą vietiniai siūlosi su Niva užvežti į kalno viršų, bet ne visada pavyksta iki galo - buvom užstrigę pusmetrio aukščio pusnyse, todėl paskutinę atkarpą į kalną teko bristi pėsčiomis. Tokie vaizdai pasitinka žiemą ir vasarą užlipus į kalną:

Du draugai, įdomu, kiek dažnai nusileidžiantys nuo kalno į apačią - cerkvės šventikas ir jo šuo:

Viduje visada rasite besimeldžiančių gruzinų (jie čia dažnai užkopia ryte, meldžiasi visą dieną, ir grįžta žemyn į Kazbegi kaimelį tik vakare). Tiesa, ne visada jus įleis - šortai čia klūtis :)

Pietūs ant kalno iš to, ką galėjome rasti vietinėje parduotuvėlėje apačioje Kazbegyje - dešra ir duona :)

Tiesa, atsiradus turistų, atsirado ir kavinė Kazbegyje, ir net brangokas apytuštis viešbutis - kelis kartus brangesnis, nei visai padorūs kambariai pas žmones su vietine autentika ir dažniausiai gruziniškais pusryčiais.

Jei kartais būsite Kazbegyje, ieškokite herojaus Vasios - arba dar labiau tikėtina, kad jis pirmas jus susiras, vos tik atvyksite. Kokių 50-ies Vasia turi baltą Nivą, su kuria zuja po kaimą gaudydamas vis naujus turistus - juos tempia į savo namus (tam specialiai priestatą pasistatė), žmona dirba jų pačių parduotuvėlėje su didinga iškaba "Shop tourist", į kurią mus Vasia atitempė lyg į kokį prekybos centrą - "Čia viską nusipirksite, ko reikės". Vasia moka kokius 5 žodžius angliškai, bet tai jam netrukdė kaime susižvejoti dviejų kanadiečių porelės - parsigabeno juos namo ir liepė man vertėjauti :) O kai po dviejų mėnesių šiemet vėl teko apsilankyti Kazbegio kaimelyje, ir aišku Vasia vienas pirmųjų prisistatė prie mūsų, iškart pasisveikinau su juo - "Zdrastvuj, Vasia!". Jis, aišku, manęs neprisiminė, todėl išsprogino akis: "Otkuda ty znaješ majo imia???". Tąkart jo namas buvo pilnas, bet nebūtų Vasia - surado jis mums nakvynę pas savo brolį ar sesers vyrą. Mes jį vienbalsiai išrinkome realiausiu kandidatu į kaimelio merus, jei toks postas ten yra.

Grįžtant prie Tsminda Samebos - manau, kad karvės čia galvoja, jog yra mirusios ir jau ganosi rojuje:

Panašiai Kaukazo pievas išbandėm ir mes. Pieno duoti nepradėjome, bet dėl rojaus - galėtume sutikti.

Skardžio apačioje matosi Kazbegi kaimelis, iš kurio atėjome:

Iš trečio keliauninko Mindaugo nuvogta nuotrauka - "arklinis Kaukazo peizažas" :)

Grįždami nuo kalno į Kazbegį pakeliui pamatėm dar ir tokį "National Geographic" vaizdelį:

Ir čia dar net ne pabaiga iš Gruzijos, gal tik pusę foto klodų paviešinome.

(prieš tai bloge puotavom gruziniškai)

> Kitos kelionės Europoje.

> Facebooke įrašus sekti galite čia.

Gruziniški skrandžio malonumai

Rašėm apie pietryčių Azijos šalių virtuves, pratęsiam šią tradiciją ir su Gruzija - yra ten ką paragauti.

Tikriausiai populiariausias gruziniškas patiekalas - chačapuri. Ieškant pažįstamų palyginimų - būtų galima sakyti, jog tai pica, įdaryta sūriu (sulguni):

Jei kas norėsit išsikepti namie - pravers šis video. O Adžarijos regiono (Gruzijos vakaruose prie Juodosios jūros, ten, kur Batumi) chačapuri - laivo formos ir su užkultu kiaušiniu viduryje (tas sviesto gabalas, aišku, nebūtinas ten):

Ne ką mažiau populiaresni - gruziniški koldūnai, chinkali. Dideli, dažniausiai su 4 skirtingais įdarais (mėsa, grybai, sūris, bulvės). Jeigu juos norite valgyti kaip tikri gruzinai - imkite už kotelio rankomis, prakandus išgeriamas sultinys chinkalio viduje, suvalgomas chinkalis, bet pats kotelis paliekamas nevalgytas lėkštėje (kai kuriose kavinėse pagal tai reikia užsimokėti - kiek chinkalių kotelių palikta lėkštėje, vadinasi, tiek chinkalių buvo užsakyta).

Bet kuriame restorane galima pasirinkti bet kokį skaičių įvairių chinkali, vieno jo kaina, dažniausiai - 0,75 Lt. Pavalgyti užtenka 3-5 chinkalių.

Įdomios formos gruziniška duona:

Pasirodo, gruziniška duona kepama štai tokiose krosnyse, tiesiog prilipinant tešlą prie krosnies vidinės sienos stipriu smūgiu (pavyzdžiui, video iš youtube).

Editos mėgstamiausias gruziniškas patiekalas - keptas baklažanas su žemės riešutų užtepėle:

Moliniame inde keptos šampinjonų galvos - va čia irgi buvo vienas geresnių, bet brangesnių patiekalų (įprastai Gruzijoje pavalgyti galima už 7-12 Lt, bet jei norėsis išragauti daug skirtingų patiekalų, kaina gali ir patrigubėti. Vynas, beje, įskaičiuotas :)

Kaukazietiška charčio sriuba - ragavom kelias, ši nebuvo tokia gera:

Šašlykų turbūt jau net minėti nereikia - Kaukazas ir Gruzija be jų neįsivaizduojami:

Kažkas panašaus į guliašą (tik pavadinimą jau pamiršau) - geriau, nei charčio sriuba:

Vėl ta pati žemės riešutų užtepėlė - žemės riešutai čia mėgstami:

Kalbant apie maistą, negalima nepaminėti turgaus - kaip ir kiekvienoje šalyje, turgų mes būtinai aplankome. Gruziniškas turgus - spalvingas, su dar spalvingesniais kvapais (nuo kai kurių nosį tikrai reikia saugoti...)

Prie tų pačių sūrių apsilankėm ir dar kartą - priderinti prie Editos plaukų spalvos :)

Nekaip einasi verslas miltų kalnų valdovėms:

Gruziniškas naminis saldumynas - žemės riešutai, aplieti ir sudžiovinti su vyniuogių sirupu:

Kokių prieskonių iš Gruzijos prisivežėm, tiksliai net nežinom - perkant turguje aiškina, kuris prieskonis kam tinka, bet namie jau sunku atsiminti. O jų ten irgi kalnai:

Skanaus :)

Tiesa, kai ko vos nepamiršom - nuolatinis gruziniškos virtuvės palydovas - vynas :) Taurėmis jo nelabai ir parduoda, tik geresniuose restoranuose, o įprastai - stalo vynas po puslitrį ar litrą. Puslitris dažniausiai kainuoja 3-5 Lt, bet turguje naminio vyno galima nusipirkti ir po 2-3 Lt už litrą. Už vyno kokybę čia įdomiau pats pirkimo procesas - puiki proga susipažinti su pardavėjais, prisiragauti vyno, o po to kitą dieną einant pro tą pačią vietą jau sunkiai įmanoma išvengti kvietimo iš to paties pardavėjo paragauti ir nusipirkti dar vyno :)

PS: virtuvės dievams: čia rašėme apie Indonezijos, Singapūro, Malaizijos, Tailando virtuves ir du bandymus sulietuvinti tailandiečių patiekalus (lauke ir virtuvėje).