Užšalęs Vilnius ir jo stogai

Šiandien buvo tikriausiai viena šalčiausių dienų metuose - kaip tik tinkama išlįsti į lauką, pafotografuoti užšalusio miesto, ir, aišku, nušalti rankas :) Rezultatai žemiau - fotografuoti esant -21 šalčio ne pats didžiausias malonumas, užtat mieste kokia ramuma - mašinų mažai, žmonių dar mažiau. Apvažinėjom keletą Vilniaus kalvų, nuo kurių matyti senieji (o dabar jau ir naujieji) Vilniaus stogai - žiūrint nuotraukas su šviečiančia saule, nepasakytum, lauke toks šaltis :)

Peizažas, kurio prieš 10 metų dar niekas net neįsivaizdavo:


Beje, ta proga susiradau Vilniaus vizijos filmuką, apie 10 metų senumo, kuriame apie dešinįjį Neries krantą dar tik kalbama - įdomu pažiūrėti, kiek iš planuotos vizijos įgyvendinta, kiek ir liko tik planais. Klipas čia.

Užupio stogai:


Ten pat, kur buvom praėjusiame įraše:


Būdas nesušalti:


Nuo Barbakano kalnelio:


Nuo kažkokių garažų stogų - užsikorėm, kad pamatyti senamiesčio pusę, bet nelabai kas ten matėsi:


Vėl nuo Barbakano pusės:


Visiems pažįstami stogai iš apačios:



Nuo dešiniojo Neries kranto į kairį - gal žinot, kas ten taip gražiai ozoną drąsko?:)


Nuo Tauro kalno:


Dabar jau vienas seniausių Konstitucijos prospekto pastatų:


Kabantis mėnulis:


Šąlanti kregždučių prižiūrėtoja šalia NDG:


Bažnyčia versus bankas: pirmoji stovi kelis šimtus metų, antrasis - gerą pusmetį:


Pagavom porą NSO, skrendančių nuo TV bokšto:


Dvigubas autoportretas:


O šiaip - neikit vaikai į lauką, šalta.

Bernardinų bažnyčios požemiuose ir pastogėje

Prieš porą dienų su grupele draugų užsisakėm ekskursiją po Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno ansamblį, kuris iš dangaus atrodo šitaip:


Iš žemės - kažkaip šitaip:


Pagal interjerą Bernardinų bažnyčia man antra gražiausia Vilniuje (po Šv.Kotrynos bažnyčios - iš išorės per daug rožinė, užtat viduje kokia graži!).






Įlindom į požemius - per daug sterilu, žinant, kad juose tiesiog žemėse būdavo laidojami vienuoliai - dabar viskas sutvarkyta, senomis plytomis išgrįsta.


Vienas vienuolis prisikėlė ir išėjo iš požemių mūsų akyse:


Labai puiki politinė antireklama - šio vitražo sukūrimą finansavo Kazytė Danutė Prunskienė (matyti iš didelio užrašo ant lango - ne pirmą kartą ji pagarsėja noru įsiamžinti bažnyčiose). Įvertinus visą K.Prunskienės praeitį, neblogas jos derinys su bažnyčiomis - toks pat draugiškas, kaip Putinas su Gruzija..:)


Uždaras kiemelis - mažas ir jaukus, idealus kokiems nors kamerinės muzikos koncertams (foto M.L. - honorarą atsiųsim paštu:)



Kaip ten lietuvių liaudies patarlė sako - įsileisk fotografę į bažnyčią...



Įdomiausioji dalis - palipom siaurais suktais laiptais bokšteliu ant bažnyčios pastogės - kiek neišnaudotos vietos, kiek butų išeitų!:))


Geriausi vaizdai - per apvalius langus nuo pastogės į senamiestį. Šv.Onos bažnyčią iš šitos pusės turbūt dar nedaugelis matėt:


Toliau ir Katedra šviečiasi:


Ir dar kitų senamiesčio bažnyčių stogai ir varpinės:


Ir visas Gedimino kalnas guli kaip ant delno:


PS: dabar tik pastebėjau - per beveik 10-ies mėnesių šio blogo gyvavimą ir aprašytų įspūdžių iš bent 10 šalių, čia pirmieji įspūdžiai iš Vilniaus. :) Matyt, savo kiemą per daug natūraliai vertiname, nors iš tikro reikėtų jį giliau pakapstyti ir daugiau pafotografuoti, čia ne ką mažiau gerų dalykų nei kokioj Azijoje :)

Smagi žieminė pramoga - tigro metus pasitikom su haskiais

Paskutinę 2009-ųjų dieną praleidom miške su į vilką panašiais padarais - haskiais. Labai smagi pramoga - šunų kinkiniai, apie kurią nelabai ką ir žinojom, kol patys neišbandėm.

Mūsų buvo daug, bet šunų į mišką atsivežė dar daugiau - iš viso 13, beveik visi haskiai, tik kad šiek tiek skirtingi - kai kurie maišytos veislės. Draskėsi visi iki vieno, kol nebuvo įkinkyti į roges - bėgimas jiems gyvenimo būdas, sargai iš jų būtų prasti, bet su jų ištverme būtų galima turbūt ir kelis šimtus kilometrų nukeliauti.

Į roges kinkė po du arba tris haskius ir paleido miško keliukais - smagus jausmas, ypač kai dar šunys kelias pagrindines komandas moka ir galima juos valdyti posūkiuose, paraginti arba stabdyti. Tiesa, pavykdavo ne visada - mane porą kartų per tą pačią pelkė pravežė, ir dar kartą į kelmą įvarėm :) Posūkyje irgi be problemų galima išvirsti iš rogių, jei tik nepristabdai.

Ekonominė kinkinio versija vaikams - užteko ir vieno haskio :)

O haskiai labai mieli šunys - leidžiasi glostomi ir niurkdomi svetimų žmonių, neloja (bet kaukia) - kol vieni važinėja kinkiniais, yra ką veikti belaukiant savo eilės.

Atkreipkit dėmesį į šito haskio akis - kaip su skirtingomis linzėmis :)

Nėra čia ką daug ir pasakoti, verta patiems išbandyti - labai smagus jausmas palakstyti miško keliukais, o dar ir šunų šeimininkai papasakoja visokių įdomybių belaukiant grįžtančių kinkinių. Kam įdomu - išbandykit, mes važinėjome su www.rogiusunys.lt (miškuose netoli Kernavės), galima ne tik žiemą, bet ir kai nėra sniego rudenį arba pavasarį - tuomet rogės būna su ratukais. O rudenį tuose pačiuose miškuose būna šunų kinkinių lenktynės - reikės būtinai nuvykti pažiūrėti.

PS: Smagių 2010-ųjų! :)