Vulkano krizė ore – Europa jau metai be lėktuvų

(iš mokslinės-ekoniminės fantastikos srities)

Vulkano krizė ore – Europa jau metai be lėktuvų

2011 m. balandžio 14 d.
Neįvardintas naujienų portalas
Neįvardintas žurnalistas

Lygiai prieš metus niekam iki tol pavojingu neatrodęs Eyjafjallajökull vulkanas Islandijoje išsiveržė ir per kelias dienas pelenų debesimis užklojo visą Europą. Tuometines baugias prognozes, kad pelenų debesys gali išsilaikyti keletą dienų dabar prisimename su šypsena – tada niekas net nesapnavo, kad šis košmaras truks metus. Ir pabaigos dar nematyti - vulkano aktyvumas vis dar nemažėja.

Dabar jau galime skaičiuoti pasekmes, kurias pasaulio ir visų pirma Europos ekonomikai padarė vulkano išsiveržimas, kaip jis pakeitė mūsų įpročius ir kasdienį gyvenimą. O pasekmių daug ir įvairių – nuo bankrutavusių avialinijų ir išaugusio nedarbo iki teigiamų postūmių seniai vilkintiems projektams.

Jas visas suskirstėme į dvi grupes – po 7 teigiamas ir neigiamas pasekmes europiečiams ir visų pirma lietuviams.

Neigiamos pasekmės:

• 80 proc. sumažėję skrydžiai Europoje, bankrutavo du trečdaliai Europos avialinijų – išliko tik tie, kurie galėjo prisitaikyti prie mažesnio skraidymo aukščio, skubiai įsigydami daugiau turbo propelerinių lėktųvų.
• Boeing, Airbus, UPS, TNT, Ebay – tai tik dalis kompanijų, kurios arba nutraukė veiklą Europoje, arba ją vykdo tik labai minimaliai. Pašto veikla visoje Europoje tapo gerokai sudėtingesnė.
• Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, žmonių migracija Europos viduje ir iš jos bei į ją sumažėjo beveik perpus.
• Europos Sąjungos sostinė Briuselis, lyginant su ankstesniu periodu, apmirė – sumažėjusios greito keliavimo galimybės sumažino eurobiurokratų skaičių, pakoregavo darbo grupių posėdžius, panaikino kai kurias struktūras.
• Tarptautiniai kultūros projektai, koncertai, Čempionų lyga, Eurolyga ir kitos europinės sporto varžybos nebevyksta. Visi kaip košmarą prisimena paskutinį bandymą išgelbėti 2010-ųjų Pasaulio futbolo čempionatą, kai į PAR respubliką futbolo rinktinės iš Europos buvo kviečiamos atvykti laivais, o su tokiu keliavimo būdu sutiko vos trečdalis rinktinių – todėl naujųjų pasaulio čempionų meksikiečių europiečiai pripažinti nenori.
• Lietuvos krepšinio sirgaliai išgyvena didžiausią tragediją – šiais metais turėjęs vykti Europos krepšinio čempionatas nukeltas neribotam laikui – dėl išaugusio kelionių laiko klubai masiškai nesutinka išleisti žaidėjų į rinktines.
• Viešbučių verslas visoje Europoje patyrė katastrofą – šie metai buvo sunkiausi jų verslo istorijoje.

Teigiamos pasekmės:

• Pajudėjo itin svarbaus projekto Lietuvai ir Baltijos šalims reikalai – beveik nutrūkus susisiekimui oru, Lietuvos ir kitų Baltijos šalių vyriausybės buvo priverstos forsuoti traukinių vėžės Rail Baltica projekto startą, kuris buvo delsiamas jau beveik 20 metų. Pirmoji atkarpa tarp Kauno ir Šiaulių jau tiesiama.
• Išaugęs vietinis turizmas – negalėdami išskristi į užsienį, poilsiautojai užplūdo savo šalių kurortus. Lietuvoje vėl klesti kaimo turizmas, pajūryje 2010 metų vasarą buvo tirščiau nei bet kada anksčiau.
  
• Naujų automobilių pardavimai Europoje ir Lietuvoje šoktelėjo daugiau nei penktadaliu – po krizės neatsigavusiose rinkose tokio šuolio niekas nesitikėjo. Priežastis paprasta – ilgoms kelionėms žmonėms būtina patikima transporto priemonė.
• Aukso amžių išgyvena vaizdo konferencijų įrangos tiekėjai – praktiškai žlugus galimybei greitai nuvykti į tolimesnes komandiruotes, visi tarptautiniai susitikimai persikėlė į internetą ir vaizdo konferencijas.
• Puikiai sekasi ir mažųjų lėktuvų kompanijoms – dangaus „taksi“ paklausa išaugo daugiau nei trigubai.
• Tolimųjų reisų autobusai ir traukiniai jau metus nemato keleivių trūkumo – dažniausiai išparduodami praktiškai visi bilietai, nepaisant to, kad jų kainos, lyginant su buvusiomis iki vulkano išsiveržimo, visoje Europoje pakilo 10-25 proc.
• Skrydžių sukeliama oro tarša nebėra galvos skausmas Europos ekologams, bent jau kol kas.

(nuotrauka iš čia)

-------------

Grįžtant į realybę – čia tik kelios padrikos mintys, šviežiai šovusios į galvą beskaitant naujienas apie vulkano sustabdytus skrydžius Europoje. Niekas neprognozuoja, kiek ilgai galėtų užsitęsti tokia situacija, ir kokias ilgalaikes pasekmes ji galėtų sukelti, todėl teko sugalvoti pačiam ir pažaisti "Rytdienos laikraštį". Iš fantazijos srities, bet niekada negali žinoti, taip kad keliautojai, sporto fanai, eurobiurokratai - ruoškitės košmarui :))

O mes laikom kumščius, kas mano nesamonės neišsipildytų ir vulkanas neištariamu vardu Eyjafjallajökull greitu metu pabaigtų savo pokštus, nes jau laukiam kitos kelionės į Azerbaidžaną ir Gruziją - neplanuotai vėl AirBaltic'as sugundė savo akcijomis :)

-----

Kiti įrašai bloge iš serijos "ne į temą":

• Apie Čipoliną, Kedį ir Freudą.
• Apie špygą žiemai, arba naują Lietuvos prekės ženklą.
• Apie ispanų futbolininkus ir krizėje vargstančią jų tautą

Vezuvijaus užkonservuota Pompėja

Kaip ir rašėm - kur geriau sutikti Velykas, jei ne 2000 metų senumo Pompėjos gatvelėse - sunku net suvokti, kad tos gatvelės yra tokio paties amžiaus, kaip ir krikščionybė.

Velykų sekmadienį ten iš Neapolio išlėkėm traukiniu gan anksti - žinojom, kad užplūs minios turistų, taip ir buvo mums jau baigiant apžiūrėti miestą. Pasakoti apie Pompėją neįmanoma be istorijos - nežinant jos, visi šie išlikę mūriniai statiniai ne tokie įdomūs.

O Pompėja nebuvo pats laimingiausias miestas Italijoje, bent jau pirmame mūsų eros amžiuje. 62-aisiais metais, kai mieste gyveno apie 20 tūkst. gyventojų (skaitykit, kaip koks Radviliškis ar beveik Plungė) įvyko stiprus žemės drebėjimas, sugriovęs arba apgriovęs didžiąją dalį pastatų tarp šitų siaurų gatvelių:


Dalis gyventojų išsikėlė iš miestų, mažesnė dalis liko, atstatinėjo miestą 17 metų, bet nespėjo - 79-aisiais mūsų eros metas išsiveržė Pompėjos kaimynas - Vezuvijaus ugnikalnis, kuris yra vos keli kilometrai į šiaurę nuo Pompėjos, matosi puikiausiai joje vaikščiojant:


Pelenų purvas ir lava užpylė Pompėją per kelias valandas - jei BBC sukurtas dokumentinis filmas apie Pompėją nemeluoja, Vezuvijus sprogdamas išmetė karštą lavą į kelių kilometrų aukštį, kur ji atšalo, sukietėjo, ir taip "aplijo" Pompėją. Iš vienos pusės - katastrofa, iš kitos, žvelgiant iš šiandienos - puikus konservavimo būdas, jei ne Vezuvijaus išsiveržimas, kažin ar pasaulyje kur nors būtų toks 2 tūkstančių metų senumo miestelis.

Beje, tokią kelių metrų gylyje užkonservuotą Pompėją netyčia atrado tik 1599 metais, bet ją atradęs architektas (rausė kanalą) tyčia ar netyčia niekam apie tai nepasakojo, niekas daugiau ir neberausė. O nuo XVIII a. vidurio Pompėją pradėjo rausti skersai išilgai, ir dar rausia iki dabar.


Įdomus jausmas, kai pabandai suvokti, kad šitos gatvelės - ne šiaip atkurtos pagal kokius piešinius, o visiškai originalios, išlikusios lygiai tokios pat, kokios ir buvo prieš 2000 metų - lyginant su Lietuvos istorija, nesuvokiamai seniai. Kiek faktų yra išlikę pavyzdžiui iš XIV amžiaus? Vilnius pirmą kartą paminėtas 1323 m., kas buvo iki tol - nelabai kas žino. O Pompėjos istorija - 3 kartus senesnė nei ta Lietuvos istorijos dalis, apie kurią mes turim daugiau mitų, nei faktų. Pabandykit suvokt, kas domitės istoriją - stogą rauna tokie masteliai :)

Taip mes ir prašlifavom gerą pusdienį Pompėjos gatvėmis, įsivaizduodami, koks gyvenimas čia virė tais paskutiniais 79-aisiais Pompėjos metais. Jėzus Kristus buvo miręs prieš 49 metus (30-aisiais metais, kad ir kaip būtų keista dėl mums įprasto jo mirties amžiaus - 33 metų), Seneka - vos prieš 13 metų, Romos imperija kaip tik buvo pasiekusi savo galybę, o Lietuvos teritorijoje mūsų protėviai indoeuropiečiai dar tik apšilinėjo kojas pirmus du-tris šimtus metų.

Bandėm įsivaizduoti tokių akmeninių "pėsčiųjų perėjų" paskirtį:


Šitam baseine kojas turbūt mirkė vaikai (beje, iki pat Pompėjos vandentiekis akviaduku buvo atvestas iš kalnų):


Vietoj šitos džinsinės pozuotojos ten kažkada turbūt stovėjo ne ką prastesnė skulptūra:


Beje, XVIII amžiuje atkasus Pompėją to laikmečio gyventojai pašiurpo nuo erotinio meno, kuris freskose, skulptūrose, ir kitur buvo vaizduojamas antikinėje Pompėjoje - dalis eksponatų paties karaliaus įsakymu buvo paslėpti ir tik neseniai ištraukti eksponavimui. Googlinkit, jei norit sužinoti kodėl.

Beje, mieste buvo ir vienas bordelis - jo pastatas su visomis freskomis neblogai išlikęs, ir turbūt dabar yra lankomiausias turistų, nes mes pamatę grūstį prie to namo net nebandėm lįsti į vidų.

Šitoje miesto turgaus aikštėje buvo pardavinėjama mėsa ir daržovės:


Ant šitos "palangės" su neblogu vaizdu į kiemelį čia prieš pora tūkstantmečių turbūt tupėjo šiek tiek kitaip apsirengusi vietinė gyventoja:


Be gausybės puodynių ir kitokių išlikusių molinių eksponatų galima pamatyti ir žmonių būsenas, kuriose jie buvo užklupti Vezuvijaus išsiveržimo - jų kūnai per tiek metų, žinoma, sunyko, bet pelenų purve paliko tuščias ertmes, į kurias archeologai pripylė plastiko ir taip išgavo paskutinės dienos Pompėjos gyventojų mirties pozas. Va guli toks vienas:


Ir dar vienas, japonų turistų įamžinamas (jų čia, beje, tikriausiai daugiau nei pačių europiečių):


Išbandėm kolonų tvirtumą kaktomis:


Ir alkūnėmis:


Iš esmės, Pompėjoje dabar gyvena trijų rūšių gyventojai:

Pirmoji rūšis čia populiariausia - turistai, dažnai va tokiomis grupėmis su vėliavėlėmis vedami (čia mūsų su Edita nedidelis košmariškas sapnas, kada nors kokią savaitę va taip paskui tokią iškeltą vėliavėlę pakeliauti su pusšimčiu kitų avelių:)


Kita rūšis, gerokai retesnė, bet jiems čia gyventi, manau, žiauriai patinka - archeologai, vis dar kasantys gilyn:


Ir trečia rūšis - ne tokie laimingi slampinėjantys benamiai šunys, kuriuos čia netgi galima "įsivaikinti" - užrašai prie įėjimo skelbia, kad tu gali parsivežti šunį iš Pompėjos kaip iš kokios gyvūnų prieglaudos:


Pompėjoj šunų irgi buvo - įrodymai bus toliau. O čia šiaip neblogas kadras:


Puošnumu jie lenkė mūsų architektūrą:


Šioje vietoje tuo metu stovėjo Veneros šventykla - bandžiau pajausti Veneros dvasią, sėdėdamas prie jos šventyklos likučių :)


Dar kita, mažesnė šventyklėlė:


Didžiausias miesto statinys - amfiteatras, kuriame vykdavo gladiatorių kovos:


Žiūrovų amfiteatre tilpo ne tiek jau ir mažai - 20 tūkst., vadinasi, visas Pompėjos miestas (nepamenu, ar moterys turėjo teisę stebėti gladiatorių kovas, lyg ir ne?).


Džiaugsiuosi, kai mes Lietuvoje turėsime bent per pusę mažesnį stadioną, nei prieš 2000 metų turėjo šito nedidelio romėnų miesto gyventojai :)

Už amfiteatro, lygiai kaip ir pirmame amžiuje, čia auginami vynuogynai, iš kurių senoviniu būdu gaminamas vynas - tokiomis pat priemonėmis, kaip ir tada. Vyno neragavom, bent jau šito (apskritai Italijoje vyno neragauti jau būtų nuodėmė:)


Čia mažajame teatre - Pompėja turėjo tokius du teatrus, vienas po atviru dangumi:


Kaip ir bet kurią miesto dalį, čia galime vadinti senamiesčio gatvele :)



Prie vieno namo įėjimo grindyse archeologai rado tokią freską - įspėjimą apie piktą šunį, kuri dabar laikoma seniausiu pasaulyje apie šunis įspėjančiu ženklu (užrašas lotyniškai apačioje - "cave canem"):


Ir kas gali paneigti, kad ir prieš porą tūkstančių metų tokio kioskelio nebuvo šalia Pompėjos?:) Beveik visas prekes romėnai tuomet jau galėjo turėti.


Viskas, istorijos pamoką baigiam, išsitempė - bet paskaitykit apie Pompėją Wikipedijoj, pažiūrėkit BBC dokumentinį filmą - jums bus tas pats, pasinersit, įdomi tema :)

ps: beje, Vezuvijus vis dar aktyvus, ir jeigu jis išsiveržtų šiandien, tektų evakuoti mažiausiai milijoną žmonių - nežinau, kaip tai efektyviai suveiktų tokioje šalyje kaip Italija, bet matyt ne veltui dabar siūloma 30 tūkst. eurų kompensacija tiems, kas savo noru išsikels iš Vezuvijaus zonos. Aišku, tokių atsiranda labai mažai - niekas nesitiki to paties, ko 79-aisiais metais nesitikėjo ir romėnai.

Pica Italijos pietuose vietoj Velykinių kiaušinių ir popiežiaus

Tai jau tampa visai įdomia tradicija – jau antrus metus neridenam, nedaužom ir nevalgom Velykinių kiaušinių, nes Velykas pasitinkam ne Lietuvoje. Pernai tuo metu buvom išvis priešingų kultūrų kratinyje, musulmonų šalyje tarp budizmo ir induizmo šventyklų. Šiemet tarsi tikri katalikai, išpirkdami kaltę už pernykštį dėmesį kitoms religijoms per Velykų ilgąjį savaitgalį ir kelioms dienoms po jo išskridom į krikščionybės centrą Europoje – Romą.

Aha, taip mums ir pavyko – kai beveik paskutinę dieną prieš skrydį bandai rasti bent kokią nakvynę Romoje tam laikui, kai į ją pasiklausyti popiežiaus Velykinio Urbi et orbi suplaukia tūkstančiai tikinčiųjų, tai tikimybė, kad pasiseks, turbūt tokia pati, kaip ir netyčia sutikti popiežių, vaikštinėjantį Romos gatvėmis (arba dar Ušacką Kambodžoje – nu bet būna gi stebuklų...:D).

Popiežiaus nesutikom, viešbučio už nekosminę kainą neradom, tai perėjom prie plano B – vietoj Romos nusprendėm išsinuomoti automobilį ir tiesiu taikymu iš oro uosto mauti į Italijos pietus. Jau maniau, kad pavyko tai padaryti, bet italai likus pusdieniui iki skrydžio panaikino rezervaciją – „nėr laisvų mašinų, nesikabinėk“. Tai dar kartą pakeitėm planus ir vos nusileidę Romoje per Velykinį savaitgalį traukiniu nurūkom ten, kur ramiau – į Neapolį, dar ir Pompėją šalia aplankėm. O pirmadienį, kai didelė dalis turistų jau išvyko iš Romos, grįžom į ją.

Neapolis – pietų Italijos sostinė, įsitikinom, kad tikrai visiška priešingybė šiaurės Italijai ar net tai pačiai vos pora valandų nuo jos nutolusiai Romai. Paskaitėm ir apie Neapolio mafiją, ir apie pasitaikančius susišaudymus – tokių smagumų aišku neapturėjom, bet visai nesigailim, kad negavom nuomotis automobilio – Neapolyje kas antra mašina subraižytais ar sulamdytais šonais, vagysčių irgi nemažai. Šiukšlių gatvėse dar ne kalnai, bet kai kada netoli to – jei nėra konteinerio, patys žmonės tiesiog nusprendžia, kurį kampą senamiestyje paversti savartynu.

Miestas nuo kalvos atrodo galingai - senamiesčio stogai slepia bardakėlį jo gatvėse, o toliau matosi naujas modernus ir kažin ar įdomus rajonas:


Siauros gatvelės ir ypač prie kiekvieno lango išdžiaustyti skalbiniai labiausiai priminė Portugalijos miestus - bet čia visų pietiečių bruožas, ir visai gražus, fotogeniškas toks:


Va tokių ir panašių mašinų pilnos gatvės - ir Edita prie to neprisidėjo, kad ir kaip norėtų tai pavaizduoti. Beje, fone matosi du automobiliai, abiejų šonai aplamdyti - kaip ir sakiau, siauros gatvelės ir džigitiškas italų vairavimas duoda vaisių.


Neigiamus vaizdus reikia atsverti geresniais - Neapolis šiaip mums visai patiko, Romai nors ir neprilygo, bet jis kitoks - labiau sugrūstas, siauresnėmis, tamsesnėmis senamiesčio gatvelėmis, su kai kur išlendančiomis aikštėmis prie bažnyčių.



Nors ir skaitėm, kad naktį vaikščioti Neapolyje nelabai rekomenduojama, neva nėra labai saugu, bet matyt dėl Velykų šurmulio nesijautėm, kad būtumėm vieninteliai naktiniai vaikštinėtojai - pagrindinė katedra per Velykas vidurnaktį buvo beveik pilna. O senamiesčio skersgatviai ramesni ir net gražesni, nei dieną:


Dieną pagrindinė senamiesčio gatvelė, prigrūsta kavinių, parduotuvių ir žmonių, atrodo taip:


Užtenka pasukti už kampo nuo jos, ir galima išvysti "tikrus neapolietiškus" vaizdus (prisimenat turbūt šiukšlių surinkimo krizę prieš porą metų Neapolyje? Užuojauta gyventojams:)


Šitas kadras man vienas geresnių, iš Neapolio, daug Italijos jame (spėkit, kas pagavo jį :) Štai toks neapolietiškas intymumas:


Neapoliečiai - religingi picų kepėjai, ir kartu neblogi menininkai:


Mes kitaip prisidėjome prie tų gatvės meno kūrinių išgyvenimo :)


Beje, jei kas būsite Neapolyje, labai rekomenduojame šiuolaikinio meno muziejų MADRE - nereali kolekcija ten, nesigailim, kad nėjom į jokius istorinius muziejus, o šeštadienio vakarą įlindom ten - beje, šeštadienį dirba iki vidurnakčio, o muziejaus bare parodęs bilietą dar ir alaus ar kokio kito gėrimo gauni - gera strategija pritraukti jaunimą savaitgalio vakarais, kurio ten buvo visai nemažai. Reikėtų pasiūlyti lietuviškiems muziejams, kurie dirba griežtai darbo metu - ir todėl, žinoma, nesiskundžia lankytojų pertekliumi. Grįžtant prie MADRE - iš lankytų šiuolaikinio meno centrų Europoje jis paliko vieną didžiausių įspūdžių - nors ir nelabai didelis, bet su galinga kolekcija (gal tik laikina šiuo metu, nesu tikras). Į kai kurių menininkų darbus mes dar sugrįždavom pažiūrėti, persifotografavom jų pavardes mobiliuoju, reikės išgooglinti:) (o, radau ir pačioje muziejaus svetainėje praktiškai visą ekspoziciją galima peržiūrėti pagal aukštus ir menininkus).

Laisvu nuo vaikščiojimo metu sportavau kilnodamas legendinius italų mažylius - Fiat 500-tukus, kurie kažkada Italijoje padarė perversmą, o dabar naujų Fiat 500-tukų irgi pilnos gatvės. Bet vis tiek senesnis variantas atrodo geriau:


Ne vieną ir ne du kartus gatvėse matėm tokias italų religingumo apraiškas Velykų metu - net nežinau, kaip jas reikėtų tiksliai pavadinti, religinės apeigos ar gal net paradai (vaizdas + garsas tokį įspūdį paliko). Tempia jie per visą senamiestį tokias savo šventųjų butaforijas, kurios iš arti tokiu blizgutiniu kiču atsiduoda, bet negi smerksi - pataisykit jei klystu, bet italai su lenkais turbūt yra didžiausi katalikai Europoje, todėl tokios apeigos per Velykas - nieko keisto.


Pasekėm paskui vieną tokią ceremoniją - kai kur siaurose senamiesčio gatvelėse net užstrigdavo jie, užtat vietinių dėmesys didelis - visi langai pritraukdavo žiūrovų:


Visų ceremonijų priekyje - vaikai, kai kurie buvo tokie maži, kad turbūt patys nelabai suvokia visos šitos ceremonijos paskirties.


Be vaikų buvo ir veidus neblogai nusipaišiusių vietinių merginų - tokio paties vaizdo mintyse niekaip nepavyko perkelti į Lietuvą (mergina + ne toks ir silpnas makiažas + religinės apeigos??) :)


Lietuvaitės Neapolyje tuo metu atrodė šitaip:) (veidas nebuvo nupieštas, matyt, dėl to ir slepiasi)


Dar apie itališkas moteris, nors ir ne į tą pačią temą - aš šitoje nuotraukoje matau tris našles, nors jų pačių labui tikiuosi, kad klystu:


Ištrūkus iš siaurų senamiesčio gatvelių galima rasti ir tokių erdvių:


Arba pilių, kurių nelankėm - užteko mums slampinėjimo senamiesčio labirintais.


Praktiškai identiškas statinys, prabandus prekybos centras, yra ir Milane prie katedros - čia gal didžioji dalis Italijos miestų tokius turi?


Vos nepamiršom vieno svarbiausių dalykų - juk Neapolyje prieš gerą šimtmetį gimė Margaritos pica, kuri čia tikrai šimtą kartų skanesnė nei Lietuvoje - ir gaminama pagal tas pačias griežtas taisykles, kitaip negalėtų vadintis tikra neapolietiška Margarita - juodųjų buivolų mocarelos sūris, tik rankomis minkytas picos pagrindas, pomidorai, bazilikai, jūros druska ir būtinai kepta malkomis kūrenamoje krosnyje. Išbandėm keletą skirtingų picos rūšių, bet Margarita buvo geriausia - skirtingai nei Lietuvoje, čia ji juk paprasčiausia ir prasčiausia. Ir tik 3-4 eurai už tokį sultingą daiktą:


Desertui - žiedai nuo vietinių medžių.


Neapolis turi savotišką kaimyną - garsųjį Vezuvijaus ugnikalnį, kuris riogso visai netoli nuo miesto, matosi nuo visų šlaitų:


Jo prieš 2000 metų palaidotos ir prieš kelis šimtus metų netyčia atrastos Pompėjos ir nuvažiavom pažiūrėti, tik 40 min. kelio traukiniu, o vaizdas Velykų dienai visai tinkantis - Pompėja palaidota 79-aisiais mūsų eros metais - beveik vienmetė ši tragedija su Velykomis.