Pica Italijos pietuose vietoj Velykinių kiaušinių ir popiežiaus

Tai jau tampa visai įdomia tradicija – jau antrus metus neridenam, nedaužom ir nevalgom Velykinių kiaušinių, nes Velykas pasitinkam ne Lietuvoje. Pernai tuo metu buvom išvis priešingų kultūrų kratinyje, musulmonų šalyje tarp budizmo ir induizmo šventyklų. Šiemet tarsi tikri katalikai, išpirkdami kaltę už pernykštį dėmesį kitoms religijoms per Velykų ilgąjį savaitgalį ir kelioms dienoms po jo išskridom į krikščionybės centrą Europoje – Romą.

Aha, taip mums ir pavyko – kai beveik paskutinę dieną prieš skrydį bandai rasti bent kokią nakvynę Romoje tam laikui, kai į ją pasiklausyti popiežiaus Velykinio Urbi et orbi suplaukia tūkstančiai tikinčiųjų, tai tikimybė, kad pasiseks, turbūt tokia pati, kaip ir netyčia sutikti popiežių, vaikštinėjantį Romos gatvėmis (arba dar Ušacką Kambodžoje – nu bet būna gi stebuklų...:D).

Popiežiaus nesutikom, viešbučio už nekosminę kainą neradom, tai perėjom prie plano B – vietoj Romos nusprendėm išsinuomoti automobilį ir tiesiu taikymu iš oro uosto mauti į Italijos pietus. Jau maniau, kad pavyko tai padaryti, bet italai likus pusdieniui iki skrydžio panaikino rezervaciją – „nėr laisvų mašinų, nesikabinėk“. Tai dar kartą pakeitėm planus ir vos nusileidę Romoje per Velykinį savaitgalį traukiniu nurūkom ten, kur ramiau – į Neapolį, dar ir Pompėją šalia aplankėm. O pirmadienį, kai didelė dalis turistų jau išvyko iš Romos, grįžom į ją.

Neapolis – pietų Italijos sostinė, įsitikinom, kad tikrai visiška priešingybė šiaurės Italijai ar net tai pačiai vos pora valandų nuo jos nutolusiai Romai. Paskaitėm ir apie Neapolio mafiją, ir apie pasitaikančius susišaudymus – tokių smagumų aišku neapturėjom, bet visai nesigailim, kad negavom nuomotis automobilio – Neapolyje kas antra mašina subraižytais ar sulamdytais šonais, vagysčių irgi nemažai. Šiukšlių gatvėse dar ne kalnai, bet kai kada netoli to – jei nėra konteinerio, patys žmonės tiesiog nusprendžia, kurį kampą senamiestyje paversti savartynu.

Miestas nuo kalvos atrodo galingai - senamiesčio stogai slepia bardakėlį jo gatvėse, o toliau matosi naujas modernus ir kažin ar įdomus rajonas:


Siauros gatvelės ir ypač prie kiekvieno lango išdžiaustyti skalbiniai labiausiai priminė Portugalijos miestus - bet čia visų pietiečių bruožas, ir visai gražus, fotogeniškas toks:


Va tokių ir panašių mašinų pilnos gatvės - ir Edita prie to neprisidėjo, kad ir kaip norėtų tai pavaizduoti. Beje, fone matosi du automobiliai, abiejų šonai aplamdyti - kaip ir sakiau, siauros gatvelės ir džigitiškas italų vairavimas duoda vaisių.


Neigiamus vaizdus reikia atsverti geresniais - Neapolis šiaip mums visai patiko, Romai nors ir neprilygo, bet jis kitoks - labiau sugrūstas, siauresnėmis, tamsesnėmis senamiesčio gatvelėmis, su kai kur išlendančiomis aikštėmis prie bažnyčių.



Nors ir skaitėm, kad naktį vaikščioti Neapolyje nelabai rekomenduojama, neva nėra labai saugu, bet matyt dėl Velykų šurmulio nesijautėm, kad būtumėm vieninteliai naktiniai vaikštinėtojai - pagrindinė katedra per Velykas vidurnaktį buvo beveik pilna. O senamiesčio skersgatviai ramesni ir net gražesni, nei dieną:


Dieną pagrindinė senamiesčio gatvelė, prigrūsta kavinių, parduotuvių ir žmonių, atrodo taip:


Užtenka pasukti už kampo nuo jos, ir galima išvysti "tikrus neapolietiškus" vaizdus (prisimenat turbūt šiukšlių surinkimo krizę prieš porą metų Neapolyje? Užuojauta gyventojams:)


Šitas kadras man vienas geresnių, iš Neapolio, daug Italijos jame (spėkit, kas pagavo jį :) Štai toks neapolietiškas intymumas:


Neapoliečiai - religingi picų kepėjai, ir kartu neblogi menininkai:


Mes kitaip prisidėjome prie tų gatvės meno kūrinių išgyvenimo :)


Beje, jei kas būsite Neapolyje, labai rekomenduojame šiuolaikinio meno muziejų MADRE - nereali kolekcija ten, nesigailim, kad nėjom į jokius istorinius muziejus, o šeštadienio vakarą įlindom ten - beje, šeštadienį dirba iki vidurnakčio, o muziejaus bare parodęs bilietą dar ir alaus ar kokio kito gėrimo gauni - gera strategija pritraukti jaunimą savaitgalio vakarais, kurio ten buvo visai nemažai. Reikėtų pasiūlyti lietuviškiems muziejams, kurie dirba griežtai darbo metu - ir todėl, žinoma, nesiskundžia lankytojų pertekliumi. Grįžtant prie MADRE - iš lankytų šiuolaikinio meno centrų Europoje jis paliko vieną didžiausių įspūdžių - nors ir nelabai didelis, bet su galinga kolekcija (gal tik laikina šiuo metu, nesu tikras). Į kai kurių menininkų darbus mes dar sugrįždavom pažiūrėti, persifotografavom jų pavardes mobiliuoju, reikės išgooglinti:) (o, radau ir pačioje muziejaus svetainėje praktiškai visą ekspoziciją galima peržiūrėti pagal aukštus ir menininkus).

Laisvu nuo vaikščiojimo metu sportavau kilnodamas legendinius italų mažylius - Fiat 500-tukus, kurie kažkada Italijoje padarė perversmą, o dabar naujų Fiat 500-tukų irgi pilnos gatvės. Bet vis tiek senesnis variantas atrodo geriau:


Ne vieną ir ne du kartus gatvėse matėm tokias italų religingumo apraiškas Velykų metu - net nežinau, kaip jas reikėtų tiksliai pavadinti, religinės apeigos ar gal net paradai (vaizdas + garsas tokį įspūdį paliko). Tempia jie per visą senamiestį tokias savo šventųjų butaforijas, kurios iš arti tokiu blizgutiniu kiču atsiduoda, bet negi smerksi - pataisykit jei klystu, bet italai su lenkais turbūt yra didžiausi katalikai Europoje, todėl tokios apeigos per Velykas - nieko keisto.


Pasekėm paskui vieną tokią ceremoniją - kai kur siaurose senamiesčio gatvelėse net užstrigdavo jie, užtat vietinių dėmesys didelis - visi langai pritraukdavo žiūrovų:


Visų ceremonijų priekyje - vaikai, kai kurie buvo tokie maži, kad turbūt patys nelabai suvokia visos šitos ceremonijos paskirties.


Be vaikų buvo ir veidus neblogai nusipaišiusių vietinių merginų - tokio paties vaizdo mintyse niekaip nepavyko perkelti į Lietuvą (mergina + ne toks ir silpnas makiažas + religinės apeigos??) :)


Lietuvaitės Neapolyje tuo metu atrodė šitaip:) (veidas nebuvo nupieštas, matyt, dėl to ir slepiasi)


Dar apie itališkas moteris, nors ir ne į tą pačią temą - aš šitoje nuotraukoje matau tris našles, nors jų pačių labui tikiuosi, kad klystu:


Ištrūkus iš siaurų senamiesčio gatvelių galima rasti ir tokių erdvių:


Arba pilių, kurių nelankėm - užteko mums slampinėjimo senamiesčio labirintais.


Praktiškai identiškas statinys, prabandus prekybos centras, yra ir Milane prie katedros - čia gal didžioji dalis Italijos miestų tokius turi?


Vos nepamiršom vieno svarbiausių dalykų - juk Neapolyje prieš gerą šimtmetį gimė Margaritos pica, kuri čia tikrai šimtą kartų skanesnė nei Lietuvoje - ir gaminama pagal tas pačias griežtas taisykles, kitaip negalėtų vadintis tikra neapolietiška Margarita - juodųjų buivolų mocarelos sūris, tik rankomis minkytas picos pagrindas, pomidorai, bazilikai, jūros druska ir būtinai kepta malkomis kūrenamoje krosnyje. Išbandėm keletą skirtingų picos rūšių, bet Margarita buvo geriausia - skirtingai nei Lietuvoje, čia ji juk paprasčiausia ir prasčiausia. Ir tik 3-4 eurai už tokį sultingą daiktą:


Desertui - žiedai nuo vietinių medžių.


Neapolis turi savotišką kaimyną - garsųjį Vezuvijaus ugnikalnį, kuris riogso visai netoli nuo miesto, matosi nuo visų šlaitų:


Jo prieš 2000 metų palaidotos ir prieš kelis šimtus metų netyčia atrastos Pompėjos ir nuvažiavom pažiūrėti, tik 40 min. kelio traukiniu, o vaizdas Velykų dienai visai tinkantis - Pompėja palaidota 79-aisiais mūsų eros metais - beveik vienmetė ši tragedija su Velykomis.