sekmadienis, sausio 30, 2011

Kopinėjimai norvegiškuose kalnuose





Pratęsiant nuotraukas iš Norvegijos - čia vieno kopinėjimo po kalnus vaizdai. Išėjom pasivaikščiot ir pasiekti gretimų kalnų viršūnes netoliese Nordfiordo, šalia Haugeno miestelio. Nors kalnai ir ne patys didžiausi, bet užtrukom keletą valandų, kol įkopėm iki viršūnės.


Kalnų šlaituose pilna raudonų medinių namukų su žole užželdintu stogu - tipiški norvegiški poilsio nameliai kalnuose - hytos. Pusė iš visų 4 milijonų norvegų turi galimybę ilsėtis tokiuose nameliuose be jokių komunikacijų (kai kurie turi saulės bateriją, tai kuriam laikui elektros užtenka). Kitaip tariant, pas juos hytos tokios populiarios, kaip pas mus kažkada kolektyviniai sodai :))) Skirtumas tik tas, kad per langą matai ne kaimyno 3 lysves, 5 vaismedžius ir sodo namelį, bet kalnų vaizdus :) Hytos kilo iš kitų panašių namukų - sietrų (norvegiškai seter), kurios būdavo skirtos piemenims arba kalnuose ožkas melžiančioms moterims pernakvoti.


Pietų pertraukėlė su mūsų gide - norvege Anne, su kuria susipažinom ryte, o dieną jau kopėm į kalnus, kuriuos ji labai gerai pažįsta - šalia augo, tai išvaikščiojusi yra visus takus juose.


Šalti kalnų ežeriukai kelių šimtų metrų aukštyje kalnuose:


Paskutinės kliūtys iki viršūnės:





Kalnų viršuje vanduo toks švarus, kad galima gerti:


Šokinėjimai kalnuose:




Norėjau kitą dieną grįžti prie šių kalnų ežeriukų su meškere - bet pasirinkau žvejybą fiorde.


Beveik kvadratinis ežeriukas:


Ieškom pačios aukščiausios kalno vietos - žinom, kad ji turi būti pažymėta akmenų piramide.


Radom - beveik kilometro aukščio Storegga kalno viršūnė (968 m.), kaip ir priklauso Norvegijoje - su akmenų piramide ir knygele, kurioje įsirašo visi, užkopę iki viršūnės.


Pasižymim ir mes - šalia reikia įrašyti ir kelintą kartą įkopėme į šią viršūnę. Kai kurie norvegai buvo įkopę ir po keliasdešimt kartų - net vyresnio amžiaus žmonės ten įpratę dažnai išeiti pasivaikčioti į kalnus, įkopti į gretimas viršūnes.


Apačioje matosi Espe ir Haugen miesteliai, dar toliau - šeštas pagal ilgį fiordas Norvegijoje - Nordfiordas, už jo baltuoja gerokai aukštesni kalnai su snieguotomis viršūnėmis:




Nusileisti žemyn dar sudėtingiau, nei kopti į viršų. Pasirinkom grįžimą tiesiu atstumu, kur žiemą būną įrengta slidinėjimo trąsa - ne pats geriausias sprendimas buvo :)



Draugiškos kalnų avys:



Ir čia dar ne pabaiga iš Norvegijos, bus dar šiek tiek civilizacijos, nors ten ne dėl jos važiuoti verta. Bandau prisiminti, kuri valstybė Europoje galėtų konkuruoti gamtos grožiu su Norvegija - bent jau iš aplankytų nerandu nė vienos kitos tokios :) Vienintelis minusas - brangi valstybė, ech :)



pirmadienis, sausio 24, 2011

2011-ieji per 134 sekundes, arba kada norim, tada ir sveikinam :)




Gerų 2011-ųjų!

(žinoma, kad sausio 24 diena tokiems sveikinimams itin tinka:D)

(jei norit įskaityti tekstą - spauskit, padidės)

Tradicijas pratęsėm, ankstesnės čia :)



ketvirtadienis, sausio 20, 2011

Norvegija: didžiausio ledyno Europoje liežuvis - Briksdalis




Rudenį buvom Norvegijoje, bet iš jos čia kol kas tik kelias nuotraukas parodėm - pasiknisus archyvuose atradom, ką dar iš praėjusių metų pabaigos reikėtų sukelti į blogą - Norvegija, Berlynas, vakarinė Gruzija ir dar krūva gerų Lietuvos vietų. Sukelsim neskubėdami kada nors :)

Pirmiausiai pradedam nuo Norvegijos vaizdų - peržiūrėjus nuotraukas, vėl norisi į ją, va ten tai gamta! Ir vaizdai įvairūs - nuo vandenynų ir fiordų, iki va tokių ledynų. Šitas - didžiausio Europoje ledyno, Jostedalio, atšaka arba liežuvis, pavadintas Briksdaliu. Tokių liežuvių Jostedalio ledynas turi 22, ne visi tokie matomi ir taip gerai pasiekiami, kaip šitas:


Patogiu keliuku paeiti iki jo tereikia kelis kilometrus. Rudenėjančios Norvegijos kalnų vaizdai pakeliui:


Šis vanduo, beje, išteka iš vasarą tirpstančio ledyno atšakos.





Įdomiausia, kad Briksdalis pulsuoja, kasmet keičia formą, ir pastaruoju metu tik mažėja - buvau prie jo kartą prieš 4 metus, jis dar buvo gerokai didesnis. Netoliese esančiame informaciniame centre buvo matyti jo nuotraukos prieš 5, 10, 15 metų - ledyno liežuvis akivaizdžiai mažėja. Dar viena priežastis alams gore'ams garsiai rėkauti apie klimato atšilimą? Tiesa, 30 metų prieš tai Briksdalis augo, dar anksčiau XX a. pradžioje traukėsi - sakau, pulsuoja. Nors dabartinė jo forma mažiausia nuo XIII amžiaus.

O šiaip viskas priklauso nuo sniego kiekio žiemos metu - kuo daugiau jo prisninga, tuo sunkesnis Jostedalio ledynas, tuo labiau jis spaudžia apatinius ledo sluoksnius ir tuo ilgesni tampa jo liežuviai, kaip Briksdalis.

Čia jau visai šalia Briksdalio ir iš jo atsirandančio ežeriuko:


Prieš ketverius metus dar buvo galima prieiti prie ledyno krašto, užsilipti ant jo - dabar jau neprieisi ir dėl vandens, ir dėl užtvėrimų.


Intarpas iš fizikos, ką tik prisiskaičiau įdomių dalykų, kodėl tokia ledyno spalva: skaisčiai žydra ir tokia ryški ledyno spalva, pasirodo, fizikinių dėsnių rezultatas - saulės spindulius (jie yra baltos spalvos), ledynas praleisdamas pro save pakeičia - sugeria raudonus spindulius (o kodėl - mokslininkai dar neranda atsakymo), todėl lieka žydri spinduliai, kurie dėl visokių ledo priemaišų, oro burbulių ir tt. atsispindi ir matomi mums (idealaus, be priemaišų ledo atveju jis mums matytųsi juodos spalvos - čia buvo atradimas man).






Iš toliau vaizdas dar geresnis - beje, į ledyną per Briksdalį galima įkopti, kartu su grupe, turint visą įrangą:


Pakeliui, viename iš vakarinės Norvegijos fiordų:


Toliau Norvegija čia.



sekmadienis, sausio 16, 2011

Propagandos muziejus po atviru dangumi - Minskas, arba atgal į praeitį




Šiandien ŠMC spėjom pamatyti šiuolaikinio Baltarusijos meno trupinius (kas nespėjote - per vėlu, buvo paskutinė diena). Ne daug, bet įdomu - dauguma, žinoma, vienaip ar kitaip susiję su politika. Kita vertus, Baltarusijai net nereikia fikcijos, jos realybė jau savaime yra kažkas tokio, į ką verta žiūrėti kaip į muziejinį eksponatą - ne veltui ŠMC buvo krūva tikros baltarusiškos realybės - Baltarusiją reprezentuojantys leidiniai, atvirutės ir pan., kurie ten turi visiškai rimtą formą, bet žiūrint iš šitos tvoros pusės kelia juoką.

O dar prisiminus nesenus Baltarusijos prezidento rinkimų nakties įvykius, pagalvojau, kad verta archyvuose atkapstyti kokių trejų metų senumo nuotraukas iš kelionės į Minską - važiuokit žiūrėkit, kol dar yra, kai ten bus normali demokratija ir normalus pasaulis, neteksime labai įdomaus sovietinės realybės muziejaus visai šalia, vos 20 km nuo Vilniaus. Kitas toks muziejinis eksponatas, kurį anksčiau ar vėliau laikas suvalgys ir dėl to žiauriai norėčiau aplankyti - gerokai toliau, už 7000 km - Šiaurės Korėja. O čia, iki Minsko - viso labo 200 km. Ir koks 20 metų atgal - ne pagal visus dalykus, bet dalis realybės tikrai nukelia į sovietinius laikus.

Bent jau man įdomiausia iš tokių dalių - tiesmuka, buka propaganda, kuri atvykus iš ateities bado akis ir atrodo komiškai. Bet kažkas gyvena jos persmelktoje aplinkoje. Tiesa, atsiranda ir tokių pranašų iš ateities, kaip mūsų Šatrija, kuriuos, atrodo, ta propaganda veikia lygiai taip pat, kaip vietinius, nepaisant jokių sienų (arba tai tėra sovietinės nostalgijos išraiška, irgi realu - įrodymus pažiūrėkit čia, Šatrija Baltarusijos televizijai komentuoja "laisvus" baltarusiškus rinkimus).

Minske tokios propagandos apstu. "Подвиг народа бессмертен" - tiesiog džiaugiasi širdis, skaitydama tokius užrašus vos 200 km nuo Vilniaus...


Prie to paties nežinomo kario paminklo dieną vyksta gražus veiksmas, kai keičiasi paminklo sargyba. Uniformuotos merginos, balti kaspinai, kažkur matytos diržų sagtys ir ženkliukai kepurėse:


Visą vaizdą dar pagardina vestuvių dalyviai, įsiamžinantys prie tokios įspūdingos vietos. Kodėl Vilniuje per vestuves niekas nesugalvoja fotografuotis prie kokio nors vyriškos Žemaitės ar nostalgiškų Žaliojo tilto paminklų? :)


Bet čia dar ne pati basiausia vieta, kurią baltarusiai pasirenka savo vestuvių įamžinimui - toliau bus dar viena, geresnė. Tiesa, buvo visai smagu pažiūrėti į kaimyninės šalies vestuvių tradicijas - po bažnyčios ceremonijos prie limuzino jaunasis, geriantis degtinę tiesiai iš butelio, ir jaunoji, grakščiai suspaudusi kumštyje ir... graužianti vištos kulšį.

Garsioji aikštė Minske šalia Respublikos rūmų, kurioje dažniausiai vyksta mitingai prieš nesąžiningus rinkimų rezultatus, ir visi jie bagiasi vienodai - išvaikymu. Ir taip kas penkeri metai. O tarp prezidento rinkimų žiemą aikštė tarnauja kaip čiuožykla - žiemos sportą Batka juk mėgsta, principą "duonos ir žaidimų", atrodo, jis įgyvendina visai neblogai:


Šalia aikštės - karo muziejus, praskiestas dar tirštesne propaganda, todėl aplankyti verta. Užrašas ant muziejaus irgi kalba pats už save:


Tokį plakatą, jei tik kas padovanotų, mielai pasikabinčiau namie:


Metro - labai tvarkingas (kaip ir pats Minskas - Batka tvarką mėgsta), su visais pas mus jau sunaikintais atributais - pavyzdžiui, draugu Leninu:


Kazino ir viešbutis, matyt, dar veikiantys:


Minskas prikištas stalinistinės architektūros - ačiū Dievui, su Vilniumi sovietai tiek nespėjo prisižaisti. O Minske bandėm ieškoti kažko panašaus į senamiestį, pavyko rasti tik vieną nedidelį kvartalą, kuris galėtų pretenduoti į senamiesčio pavadinimą:


Va tokie vaizdai tikra atgaiva tarp stalinizmo mūrų (tiesa, šalia šitos katedros jaunoji griaužė vištos kulšį, tai neleido pamiršti, kokiame mieste esame).


Tokio artimo tarybinių daugiabučių ir šventyklos derinio kitose šalyse lyg ir neteko matyti:


Pirmas vaizdas, pasitinkantis išėjus iš traukinių stoties:


Tas pats vaizdas, tik šią vasarą, kai Minskas mums buvo tranzitinė stotelė tarp Vilniaus ir Tbilisio:


Parduotuvių vitrinų dekoravimo menas stipriai įaugęs į baltarusių genus:


Aikštė šalia Baltarusijos vyriausybės, ironiška, pavadinta Nepriklausomybės vardu - paskutinis tautos susirinkimas (kai išvaikė iš čiuožyklos) šioje aikštėje, siekiant nepriklausomybės nuo ūsuotojo prezidento, baigėsi eiliniu sudaužymu. Beje, sako, kad čia turbūt yra vienas geriausių tikros stalinistinės architektūros pavyzdžių visoje ex CCCP.


O po šia aikšte į gylį pastatytas 3 aukštų požeminis prekybos centras. Gal dabar jau situacija kita, bet prieš kelis metus vitrinos ten atrodė kaip Gariūnų turgavietėje - pardavinėjami netikrų prekės ženklų rūbai: Guci vietoj Gucci, Puna vietoj Puma ir t.t. Dalis dar apskritai buvo tuščios. Bet užtat tai nemaišė jaunavedžiams čia atvykti ir fotografuotis - matyt, jie negali atsispirti tokio prabangaus interjero traukai, ir todėl per vestuves važiuoja fotografuotis į prekybos centrą. Jau gailiuosi, kad mes į "Akropolį" tą dieną neužsukome :)


Beje, tame pačiame prekybos centre valgėme picerijoje - picos neskanios, bet juokingiausia, kad vienam iš mūsų baigiant valgyti priėjo padavėja ir paprašė lėkštės - paskutiniam picos gabalėliui padėjo šalia mažesnę, o didesnę pasiėmė - sako, virtuvė pritrūko lėkščių. Po kiek laiko dėl to paties su mažesne lėkšte priėjo ir prie manęs, atidaviau - juk reikia padėti spręsti lėkščių krizę. Nors picerija tuo metu gana apytuštė buvo...

Šalia centrinės aikštės su čiuožykla yra toks naktinis klubas - negalėjom nesusigundyti neužeiti:


Vertėjo, nes papuolėm praktiškai į geriausių baltarusiškų madų šou:


Beje, vyrukai tuo metu vienas po kito išeidavo į lauką, išsitraukdavo pusnyje paslėptus degtinės butelius, išgerdavo ir atgal į klubą - juk taip pigiau. Jei ten būsite, priprasite - taip, kaip pas mus kažkada tiesiog gatvėje būdavo įprasta gerti alų, ten vakarais pilna su degtinės buteliais. Kaip su alaus.

Užtat vieno dalyko iš Lukašenkos galėtume tikrai pasimokyti - gatvių ir pastatų apšvietimo vakarais. Pagrindiniame Nepriklausomybės prospekte vakarais nėra nė vieno neapšviesto pastato - visi apšviesti tikrai įspūdingai, neblogai pakeičia stalinistinės architektūros veidą.


Beje, panašus prospektas, kaip ir Nepriklausomybės gatvė Minske, sovietų sumanymu juk ir Vilniuje turėjo atsirasti - nuo Kalvarijų gatvės per patį senamiestį pro Vilniaus, Vokiečių ir Subačiaus gatves. Dėl to ir Vokiečių gatvės viduryje stovėję pastatai buvo sugriauti, toliau planuota griauti Vilniaus gatvės rytinės pusės pastatus ir net šv.Kotrynos bažnyčią - bet ačiū Dievui, kažkodėl šis planas nebuvo įgyvendintas. Turėtume dabar tokį 6 juostų bulvarą Vilniaus senamiestyje ir griozdus šalia jo - panaši dovana atiteko kaimynams:


Vietinis baltarusis minėjo, jog čia KGB rūmai:


McDonaldas naktį - tikriausiai traukiamiausias Minsko objektas:


Kainos kavinėse, beje, ne tokios jau ir mažos - buvo ir brangesnių nei Lietuvoje, buvo ir pigesnių.

Visai netoli Lukašenkos rūmų - pergalės paminklai:


Pamatę, kad fotografuoju, iškart prisistatę Lukašenkos rūmus saugantys kariai - uždraudė fotografuoti. Skanu, kas uždrausta, dėl to įamžinau juos pačius, nors ir nekokybiškai :)


Vienas naujausių ir turbūt jau vienu iš Minsko simboliu tapusių statinių, Batkos pasididžiavimas - nacionalinė Baltarusijos biblioteka. Deimanto formos, 22 aukštų, nieko sau biblioteka! Užtat apie jos finansavimą teko girdėti visokių gandų - neva tai buvo valdžios reketas iš verslo, visi privalomu būdu turėjo mestis prie bibliotekos pastatymo.


Gerai, kad šio blogo neskaito sovietine nostalgija sergantys pensininkai, o tai pradėtų rėkti - "va, žiūrėk, koks geras Lukašenka, ir švaru mieste, ir biblioteką pastatė, ir dar darbo matyt visi turi". Visiems tokiems mielai pasiūlyčiau kraustytis ir gyventi į Baltarusiją - skanaus.

O visi likę tikrai išbandykite šitą pramogą savaitgaliui - atstumas tik šiek tiek didesnis, nei iki Grūto parko, o sovietinės realybės muziejus tai tikras, nesukurtas. Kelionė traukiniu iš Vilniaus trunka vos kelias valandas, pigiausi bilietai kainuoja, jei neklystu, mažiau nei 100 litų, Baltarusijos vizą konsulate už 25 eurus padaro per savaitę (jei ieškosite - čia). Beje, Baltarusijos konsulate jau neblogai galima pajusti tą atmosferą - kai visagalis apsauginis prižiūrėtojas (tas pats buvo prieš kelis metus, tą patį radau ir šią vasarą užsakinėdamas tranzitines vizas) pradeda rėkti, kai kažkam suskamba telefonas, ir grasina išmesti iš konsulato - nesumaišysi su jokia kita šalimi.

PS: Jei kartais šį tekstą internete rado ir perskaitė patys Baltarusijos ambasados arba konsulato darbuotojai Vilniuje - ei, tik nedarykit nesąmonių kai kitą kartą prašysiu vizos į Baltarusiją :) O prašyti tai teks, šią vasarą būtų neblogai po LDK pilis pasivažinėti Baltarusijoje.