Dar šiek tiek vaizdų iš Marakešo (
čia buvo pradžia), šįkart daugiau iš jo pagrindinės senamiesčio aikštės
Djemaa El Fna, kurioje verda visas miesto gyvenimas. Marakešas buvo didžiausias miestas, kuriame buvome Maroke (didesni už jį tik sostinė Rabatas ir kažkada piratų tvirtove buvusi Casablanca - bet nė į vieną neužsukome, nes dabar jie per daug modernūs, kad būtų įdomesni už Marakešą, Fezą arba Essaouirą).
Stebint veiksmą tūkstančio metų senumo aikštėje galima praleisti valandų valandas - mes susiradome restoranėlį ant pastato stogo aikštės pakraštyje ir iš viršaus tiek dieną, tiek vakare stebėjome vietinius. Beje toje pačioje aikštėje vieną vakarą mane užbūrė ir viena marokietė, iš kurios po to
įsigijau stebuklingą kilimą.
Turgus, restoranai, visokie būrėjai, dantų užkalbėtojai, gyvūnų kankintojai, šamanai ir taksistai - visko pilna toje aikštėje.
Vakare ir naktį gyvenimas aikštėje užverda stipriau nei dieną - vakare čia per keliasdešimt minučių lygioje vietoje išdygsta visas palapinių miestelis, su mini restoranėliais ir čia pat gaminamu maistu:
Kad ir kaip skaniai atrodė iš išorės, bet maisto čia nebandėm - tiek dėl higienos, kurios čia akivaizdžiai trūko (nors Azijoje buvome įpratę valgyti gatvės maistą, bet Maroko maisto gaminimo būdai kokiai Tailando virtuvei neprilygsta), be to, pačiame viešbutyje patarė to nedaryti - ir dėl prastos kokybės, ir dėl turistams užkeltų kainų.
Pardavimo meno marokiečiai galėtų pamokyti ne vieną europietį - pavyzdžiui, kažkokios improvizuotos žvejybos būdu stumdyti visokias cocacolas, fantas ir sprite'us:
Bet kas link pačių prekių originalumo, tai dažnai darėsi net juokinga - vienodų prekių toje aikštėje labai daug. Jei kažkas siūlo šviežiai spaustas apelsinų sultis, tai mažiausiai 10 tokių pardavėjų vienas šalia kito sustatę savo "kioskus-karietas". Pardavinėja riešutus ir džiovintus vaisius - tai visa eilė iškart, vienoda kaina ir beveik identišku išdėstymu. Eini pro šalį, ir visi tie 10 pardavėjų tau rėkia, kviečiasi prieiti - todėl tokių vengdavom iš tolo, nes kol praeini, kiekvienas iš jų bando savais būdais įrodyti, kad jų riešutai skaniausi, nors niekuo nesiskiria nuo kaimyno:
Tokių sunumeruotų šviežių sulčių kioskų-karietų aikštėje tikrai buvo apie 15 ar daugiau. Kaina visur vienoda - prieš tavo akis išspaudžiamos apelsinų sultys - apie 1 litą, greipfrutų kažkiek daugiau. Skanios ir gerai gaivina - todėl mielai pasiduodavom pardavėjų kvietimams einant pro šalį:
Vienas iš marokiečių susibūrimų aikštėje kažką veikiant, o toliau matosi ištisas riešutų ir sulčių pardavėjų kvartalas:
Vaikštant didžiulėje aikštėje įvairiuose jos pakampiuose ko tik nerasi - va kažkoks neaiškios paskirties vietinis šamanas, pasitupdęs kažkokį paukštį, kažką buria. Moderniai - per mikrofoną, kad aikštės šurmulyje paliktų kuo stipresnį laikiną pėdsaką:
Aliejai, aliejukai, vaistai, ir t.t. - yra čia visko:
Buvo pilna ir visokių kitokių veikėjų. Pavyzdžiui, stovi didžiulis būrys, koks 50-70 žmonių, susigrūdę ratu, įlendi šiaip ne taip pažiūrėti, į ką jie ten spokso, ir nieko nesupranti - tai koks nors vietinis gatvės šou, tai kokių nors muzikantų pasirodymas ar improvizuotas teatras. Bet vietiniams tokie matyt labai patinka, ir čia turbūt iš senų laikų visos tokios aikštės tradicijos atkeliavusios.
Beje, būtent dėl viso šio kultūrinio gyvenimo ir baimės, kad miestui modernėjant Djemaa El Fna aikštė praras savo veidą, ji buvo įtraukta į UNESCO nematerialios kultūros paveldo sąrašą. Tą patį, kuriame mes irgi turime įtrauktus tris lietuviškus atstovus - sutartines, dainų šventes (kartu su latviais ir estais) ir kryždirbystę.
Dieną aikštėje vaizdas jau kitoks, bet įvairių siūlytojų vis tiek pilna. Kai kurie jų net komiški buvo, buvo smagu stebėti nuo stogo. Čia matosi tik pusė aikštės, didesnė jos dalis būtų kairėje pusėje:
O čia dar ką netyčia radau - pasirodo šioje aikštėje filmuota dalis Alfredo Hitchcocko seno seno filmo "The man who knew too much" (1956 m. kepimo). Youtube
yra čia - matosi, kaip Marakešo aikštė atrodė prieš daugiau nei pusšimtį metų - sakyčiau beveik nepakitusi, palapinių miestelis joje irgi buvo, aplinkiniai pastatai beveik tokie patys. Vaizdas iš filmo, kuriame raudonai pažymėjau pastato kampą, ant kurio stogo restoranėlyje sėdėdami mes į vietinius spoksojom:
Dabar, aišku, iškabų ir spalvų daugiau, gausybė restoranų, siūlančių nuo jų stogų stebėti visą aikštę, ir nuolat tave pervažiuoti besistengiantys automobiliai (palei vieną aikštės kraštą įstrižai, kaip paskui supratome, eina gatvė, bet nei atskirta kaip nors, nei pažymėta, todėl viskas malasi vienoje krūvoje - pėstieji, pardavėjai, automobiliai, motoroleriai, dviračiai, dar ir koks vienas kitas arklys ar asilas vis pasitaiko po kojomis..).
Jei esate jautrus gyvūnų teisėms, geriau net nekelkite kojos į Marakešą. Aikštėje galima prisižiūrėti įvairių vaizdų - leisgyvės arba į viską spjovusios beždžionės, kaip virvės rankose tampomos gyvatės ir t.t.
Visų šių vergų gyvūnų paskirtis viena - iš turistų ir vietinių išpešti kuo daugiau pinigų. Pavyzdžiui, pamatėm aikštėje sėdintį marokietį su priešais pagal jo dūdelę besiraitančia kobra. Priėjau, nufotografavau ir nueinu - pasivijo jis mane, kviečiasi fotografuotis. Sakau, nenorim. Tuomet jis tiesia ranką, "labas labas", ir neatstoja. Įkišu jam delną, kad atstotų, bet jis nepaleidžia - laiko mano ranką ir ant jos uždeda gyvatę (kažkokią kitą, ne kobrą). Ištraukiau ranką per jėgą, jei nebūčiau to padaręs, už gyvatės nuėmimą būtų tekę susimokėti. Paprastas verslas, su beždžionėlėmis, matėm, lygiai taip pat daro - sveikinasi, užsodina beždžionę ant rankos, ir nenukelia, kol nesumoki. Mes nemokėjom už gyvatę, dėl to jis supykęs liepė ištrinti anksčiau padarytą nuotrauką ir dar susimokėti. Pirmą gavo, antro ne.
Buvo ir tokių linksmesnių klounų, kurie su visokiais barškalais ir rėkaudami kibo prie visų praeivių - retai, bet būdavo, kad kai kurie užkibdavo. Šypsosi, kol pozuoja nuotraukoms, vos tik žmonės bando nueiti - prasideda kova už privalomą mokestį. Kiek stebėjom nuo stogo - tik maža dalis mokėdavo savo noru, iš kitų išpešdavo gan agresyviai tiesiog apstoję ar laikydami už rankos. Yra tokių ir kitose šalyse, bet Maroke mums jie pasirodė vieni nagliausių ir agresyviausių. Klounai va tokie:
Keisčiausiu aikštės personažu galime tituluoti šį pardavėją - sugalvojo aikštėje prekiauti dantimis ir dantų protezais :)) Nematėm nė vieno pirkėjo - matyt, ne pati geriausia vieta pasirūpinti savo dantimis, bet jam tikriausiai atrodo kitaip:
Tokia prekių ir paslaugų įvairove ir savotišku bardaku Marakešo aikštė šiek tiek priminė vieną tokį
košmarišką traukinį Indonezijos Javos saloje - tada per 6 valandas traukinio vagone (!) mums buvo pasiūlytas beveik toks pat prekių kiekis, kiek per dvi dienas visoje Marakešo aikštėje :)
Dar keli paskutiniai personažai iš Djemaa El Fna aikštės - nuo klouno iki natūralaus Kalėdų senio:
O gyvenom visai šalia aikštės, bet siauroje gatvelėje, tai nesigirdėjo aikštės triukšmo. Keli kadrai iš mūsų viešbučio:
Kas erzina Maroke būnant vasario mėnesį - šalti viešbučių kambariai, nes sienų storis pritaikytas vasarai, kad išlaikyti kambarius vėsius, bet žiemą, kai lauke vėsoka, jos nepadeda, o šildymo, aišku, ten nėra :)
Ant viešbučio stogo:
Apskritai, bandau prisiminti kokią nors aikštę Europoje, kuri savo gyvybe, įvairove ir maksimaliu išnaudojimu galėtų prilygti Djemaa El Fna - nepavyksta. Yra daug aikščių, kurios atgyja savaitgaliais ar švenčių dienomis, bet kad taip kasdien nuo aušros iki nakties toks skruzdėlynas būtų - bent jau iš matytų Europos miestų aikščių nė viena neprilygsta. Net ir Pietryčių Azijoje kažko panašaus tokio masto nebuvo.
Čia buvo daugiau Maroko:
