Savaitė Sicilijoje: 1 ugnikalnis, 3 salos, 4 ratai, 6 rankos ir keletas miestų

Per Velykas šiemet savaitę praleidom Sicilijoje - kažkada dar žiemą, vos tik Ryanair paskelbus Kaunas-Comiso bilietų pardavimus, griebėm daug negalvodami ir neplanuodami, nes žinojom, kad Sicilijoje bus gerai. Per daug gerų atsiliepimų, kad būtų blogai, o ir šiaip, kiek bevažiuotumėm į Italiją, ten visada yra ką įdomaus atrasti. Pasisekė jiems, turi viską - gamta, architektūra, maistas, kultūra, istorija.

Per savaitę gana nedaug, apie 900 km, pamatėm vakarinę ir šiaurės vakarinę Siciliją. Maršrutas toks: Comiso - Sirakūzai - Katanija - Etna - Taormina - Milazzo - Lipari sala - Vulcano sala - Milazzo - Čefalu (ir Castelbuono netoliese) - Palermo - Enna - Comiso.

Ir visą šį maršrutą sudėjom į 20 minučių video, nuotraukos bus kada nors vėliau, dar iš Gruzijos kabo netvarkytos, o dar Normandijos maršrutą noriu išsamiai aprašyti, nes WWII fanams ten privaloma pravažiuoti. Kada nors iki vasaros. :)

Pirma dalis iš Sicilijos:

Antra dalis:

Dar šiek tiek Italijos yra prie prie kitų Europos maršrutų įrašų, bet dabar tik pamačiau, kad ten trūksta kelionės nuotraukų iš Šiaurės Italijos - kažkada reikėtų prisėsti ir į blogą visas nesenas keliones sudėti, ech. :)

Kodėl Gruzija yra KITOKIA šalis?

Atsakymas paprastas: nes tik Gruzijoje taip lengvai galima patirti tokių nuotykių ir greitai susibendrauti su kiekvienu sutiktu žmogumi – nesvarbu, tai taksistas ar pirties darbuotoja.

Toliau - padrikas pasakojimas ir kelios situacijos iš paskutinės kelionės savaitgalį į Gruziją. Ir su konkrečiomis istorijomis nesusijusios nuotraukos.

***

Nusileidžiam Kutaisio oro uoste, įsėdam pas taksistą Georgį, įkalbėjusį mus nuvežti į Tbilisį, ir per pirmą kelionės pusvalandį jau keičiam kelionės planus – vietoj paskutinės nakties Kutaisyje sutinkame su jo pasiūlymu anksti ryte į oro uostą važiuoti tiesiai iš Tbilisio. Po kelių minučių jau suderiname, kad nupirksime iš jo porą litrų naminio vyno, ir vos įvažiavus į Tbilisį atsiduriame baisiame devynaukščių ir greta besiganančių karvių rajone, mūsų pačių Pašilaičiais pavadintu, kuriame gyvena Georgi. Jo sūnus atneša žadėto vyno, čia pat taksi automobilyje jo ir paragaujame.

***

Vos įvažiavus į Tbilisį, paaiškėja, kad buto, kurį maniau esame išsinuomavę, rezervacija per airbnb.com dėl mano klaidos nepatvirtinta, todėl jis užimtas kitų žmonių. Kai kitoje šalyje šioje vietoje atsisveikintume ir su nieko bendro neturinčiu taksistu, ir su to buto savininku, bei eitume savais keliais ieškoti nakvynės, šiuo atveju taksistas Georgi tampa tarpininku, telefonu kažką ilgai aiškindamasis su buto savininku, vėliau jau tiesiai su pačiu buto savininku ieškome išeičių – jis internete ir telefonu ieško mums kito buto už panašią kainą, kol galiausiai randa ir pats nuveža į jį. Sako, nepaliksiu gi jūsų ant ledo. Nepaliko.

***

Praėjus porai dienų vėlai vakare skambina jau draugas taksistas Georgi – gerokai įkaušęs, klausia, ar nepritrūkom vyno, siūlosi atvežti ten, kur mums reikia. Pasiūlymo atsisakėm, nes buvom apie 100 km nuo Tbilisio. Tiesa, naminio ir sau gaminto vyno Gruzijoje gauti lengva, jį gamina beveik bet kuri šeima. Ir tokį pirkti daug geriau, nei iš turgaus, gaminamą pardavimui – daug geresnis, skanesnis, o ryte nei galva, nei sąžinė neskauda.

***

Tbilisyje išsinuomojome automobilį, pagal nuomos sąlygas – kuras empty-empty, t.y. tuščiu baku pasiimi, tuščiu ir grąžini. Bet dar niekada nuomojant automobilį užsienyje nebuvome susidūrę su tikrąją frazės empty-empty prasme – Tbilisyje nuvažiavome gal kokius 800 m ir kuras baigėsi. Teko skambinti automobilio nuomotojams, laukti, kol šie su taksi ir kuro bakeliu atvyks pas mus, stovinčius gatvėje, ir papildys baką.

***

Važiuojant link David Gareja vienuolyno (kooooks šitas geras!!) patys nepaskaičiavome, kad visas kelias nuo Sagarejo miesto (apie 50 km) eina per negyvenamas stepes, ir kuro degalinių nerasi nė su žiburiu, o bakas jau apytuštis buvo. Todėl teko stoti vieninteliame kaime pakeliui, Udabno, ir ten ieškoti kuro. Kaimas baisus, pastatai kaip po karo, civilizacijos beveik nerasta, ir jei ne keletas gatvėse lakstančių vaikų, Udabno kaimą būtų galima laikyti po Černobylio katastrofos numirusio Pripetės miesto jaunesniuoju broliu. Bet net ir tokiame civilizacijos užkampyje pirmas gruzinas, paklaustas, ar yra šansų šiame užkampyje gauti kuro, pats įšoka į mūsų mašiną, nuveža iki taško, kur bobulė per tvorą mums parduoda 10 litrų benzino. Už tarpininkavimą paliekame jam 5 larius, kuriuos jis, matyt, gerai investavo – po kelių valandų grįžtant pro tą kaimą sutinkame tą patį gruziną, jau gerokai svirduliuojantį Udabnos gatve.

***

Signachyje ieškant užsakytos nakvynės vietos, priėjau prie taksisto. Booking.com klaidingai nurodė guesthouse‘o gatvę, todėl taksistas adreso nepažino, bet tuoj ėmėsi skambinti kažkam. Negavęs pagalbos telefonu, dar ir aprėkė tą kažką, kad nežino tokio adreso. Galiausiai susirinko trijų taksistų konsiliumas, pasitaręs paskambino guesthouse‘o šeimininkui, o šis atvažiavo ir pasiėmė mus iš centrinės miesto aikštės. Ir taip kiekvienoje situacijoje – jei tik reikia pagalbos, paklausi bet kurio gruzino, o jis aukos savo laiką ir bandys žūtbūt padėti. Vietoj atsakymo „nežinau“ – skambins, ieškos, vietoj kelio nurodymo žodžiais, paims ir nuves iki vietos. Geri žmonės.

***

Juokinga situacija pirtyje – Tbilisio sieros pirtyse užsisakėm pilingą su masažu. Ateina gruzinas, apsijuosęs rankšluosčiu, rankoje nešasi savo maudymosi trauzus, kuriuos apsimauna mūsų akivaizdoje (kodėl to negali padaryti prieš ateidamas į pirties patalpą – niekas nežino). Po pilingo ir masažo atvirkštinis procesas – apsijuosia rankšluosčiu, nusimauna trauzus, išsigręžia greta mūsų, išeina. Tiesa, lyginant su paskutine kelione į Gruziją prieš ketverius metus, ir čia pajutom, kad Gruzija greitai keičiasi – jei anksčiau pusnuoges moteris pilinguodavo ir masažuodavo tie patys gruzinai, tai dabar moteris masažuoja tik gruzinės. Praradimas turistėms. :) (Be nemažų architektūrinių pokyčių, kitas labai pastebimas dalykas – Tbilisyje sparčiai mažėja Žiguliukų, jau sunku net tokius taksi pasigauti, kas prieš 4-7 metus nekėlė jokių sunkumų – manau, juos jau reikia įrašyti į Gruzijos Raudonąją knygą).

***

Gruzinų kontekste labai juokingai atrodė kokių 40 metų vyras iš Azerbaidžano, sutiktas Signachio svečių namuose, kuriuose ir mes buvom apsistoję. Labai bendrauti norėjęs azeras pradžioje labai paniekinamai kalbėjo apie Gruziją (neva skurdi, netvarkinga, o va Azerbaidžanas turtingas ir puikus), aukštino savo šalį, miestą Qabalą ir kažkokį džiazo festivalį, kuris vyksta jo mieste (stebėjosi, kaip mes nežinom to festivalio, jei visas pasaulį jį žino). Tai vieną naktį papolitikavom su juo prie vyno, įdomu, kaip skiriasi požiūris į daugelį dalykų, pradedant politika ir baigiant šeima (jis stebėjosi, kaip gruzinai jam negali suorganizuoti moterų, nes Azerbaidžane tik vienas skambutis, ir moterų yra, o čia niekas negali padėti; svarbi detalė – namie jo laukia žmona ir trys vaikai, bet tai jam visiškai normalu). Prieš keletą metų, kai buvome Baku, o po to traukiniu pervažiavome į Tbilisį, pajutome labai ryškų skirtumą tarp kaimyninio Azerbaidžano ir Gruzijos – religija ir istorija padarė savo. Bet svetingumo kovoje Gruzija nugalėtų tikriausiai daugumą Europos ar net pasaulio valstybių, ir čia nepersūdant – jau buvau primiršęs, ką tai reiškia, o ši kelionė tik eilinį kartą leido prisiminti tai.

***

Ir viskas čia per 2,5 dienų kelionę Gruzijoje – pusdienis Mtskhetai (senoji Gruzijos sostinė su 5 priebalsėmis žodžio pradžioje, man patinka tas neištariamas pavadinimas) ir Tbilisiui, o dar dvi dienos Kachetijai (vynuogynų regionas Gruzijos rytuose). Įsivaizduokite, kokie įspūdžiai ir atradimai ten būtų praleidus savaitę ar dvi!

Kachetija apskritai nereali, keista, kad mes ten nebuvome užsukę per ankstesnes keliones į Gruziją. Vėliau pasidalinsiu labai patogiu poros dienų maršrutu su vienuolynais, vynuogynais ir gražiais miesteliais. Savaitgalio kelionė į Gruziją tam idealiai tinka. O čia 12 minučių video iš Kachetijos – ką matėm, tą filmavom:

PS: iš naujų atradimų Gruzijoje, šįkart didžiausias – vištiena škmeruli (vienas iš receptų čia). Šlovė šiai vištai (jei būsite Tbilisyje, skaniausiai iš išbandytų restoranų ją gamina „In the shadow of Metekhi“, tik ten rezervacija pageidautina, nes ne visada vietų bus). 

Daugiau blogo įrašų apie Gruziją galima rasti čia.

Video iš kelionių

Sudedu į vieną vietą dalį kelionėse filmuotų video, ateityje čia irgi reikės papildyti būsimais filmukais, kad nepasimestų tarp skirtingų kanalų (kartais įmetu čia, kartais tik FB, kai kurių niekur neviešinu). Video medžiagą iš kelionių (tik aišku sumontuotą į trumpą filmuką, o ne valandinius klipus) žiūrėti turbūt net smagiau, nei nuotraukas, tik ir darbo prie jos daugiau.

Kelionių filmavimas prasidėjo 2011 m., kai prieš Grenlandiją pakeitėm kelionių fotoaparatą į naujesnį, galintį filmuoti. Padoriai montuoti dar kada nors reikės išmokti. :)

Grenlandija, 2011 m.:

Italija, Šveicarija, Lichtenšteinas ir Austrija, 2012 m.:

Tailandas, 2013 m.:

Normandijos pakrantė Prancūzijoje, 2013 m.:

Izraelis, 2013 m.:

Ir savas Vilnius iš dangaus, 2012 m.:

Šiemet, tikiuosi, bus dar bent 5 nauji kelionių filmukai. :)

Gruzija 2014 m.:

Sicilija 2014 m., per dvi dalis:

Trumpas ekspromtinis pasivažinėjimas po Baltarusiją 2014 m.:

5 metai po didžiausios gyvenime avantiūros - 100 dienų kelionės į Aziją

Vos nepraleidom sukakties – šiandien yra lygiai penkeri metai nuo tos dienos, kada spjovę į siautėjančią krizę Lietuvoje, šimtui penkioms dienoms įkėlėm kojas į Pietryčių Aziją ir pakeliavom po 8 valstybes: Indoneziją, Singapūrą, Malaiziją, Tailandą, Kambodžą, Laosą, Vietnamą ir Filipinus.

2009 m. balandžio 1 dienos vakare nusileidome Džakartoje, ir iki šiol gyvai pamenu tą stiprų karštį, motorolerių spiečius – pirmi įspūdžiai tikrai buvo tokie, lyg nusileidome iki šiol nematytame mėnulyje, kur viskas kitaip. Niekada daugiau tokio stipraus pirmo įspūdžio kelionėse ir nebebuvo – gal kažkas panašaus Grenlandijoje, nes ten pagal gamtą dar tikresnis mėnulis, bet kultūriškai ji artimesnė mums nei Indonezija, todėl ten pirmoji pažintis su šalimi buvo švelnesnė.

O kelionių tinklų po Azijos nepadžiovėm, atvirkščiai, nelabai jiems būna laiko išdžiūti. 

Kas išliko iš avantiūros įspūdžių po 5 metų?

Pirmiausiai, geras jausmas, kai žinai, kad tai buvo viena geresnių idėjų gyvenime, ir ji įgyvendinta. Visiškai ekspromtinis sprendimas (nuo idėjos iki bilietų nusipirkimo, jei neklystu, praėjo para ar dvi, o tada turėjom mėnesį iki skrydžio – pasams pasidaryti, darbams užbaigti, kelionei suplanuoti, kuprinėms susikrauti), rizikingas, bet tuo metu toks gaivus, kad iki šiol galvas pravėdina vien prisiminus. Turėjom šansą, juo pasinaudojom, dėl to niekada nesigailėsim, ir visiems bei visoms kartoju – turit tokią galimybę – keliaukit ilgesnei kelionei į kur nors. Neturit – susikurkit. Verta, ypač kol neturit didelių inkarų.

Antra – gyvenimo smulkmenos yra šūdas. Dėl jų neverta nervintis, nors visi, išlepinti civilizacijos, tai darėm, darom ir darysim kasdien, bet ši avantiūra Azijoje padėjo į tam tikrus dalykus žiūrėti blaivesnėm akim, arba tiesiog nusispjauti - yra dalykų, kurie neverti nervų. Kai, pavyzdžiui, Kambodžoje matai šeimą, iš ryžių saulės karštyje gaminančią ryžių paplotėlius, už tai gaunančią po dolerį per dieną, ir tuo pačiu metu besirūpinančią, kad jų atžalos neišbėgtų kur toliau į laukus, kuriuose dar gausu nuo Pol Poto režimo likusių minų, ir jie vis tiek šypsosi, kai pakalbi – jie neturi kuo skųstis gyvenime, tai kerta per smegenis labai rimtai gerąja prasme. O jei tokius vaizdus matai ir kalbas girdi tris mėnesius, pats nori nenori pradedi kitaip vertinti daugelį dalykų. Blogas oras? So what? Baigėsi druska namie? So what? Suskilo telefono ekranas? So what? Pavėlavai į teatrą? So what? Pavogė fotoaparatą? So what, dar ką nors gali pakeisti ar jau nebe? Svarbu nuotraukos buvo iškeltos. Ir t.t. Išvalo smegenis, išplauna ir išdžiovina tokia ilga kelionė labai gerai. Nes jokių skubių darbų, jokių kompų ir telefonų, visiškai atitrūksti nuo įprastos, mažų problemų pilnos kasdienybės, keliauji dviese, 100 proc. dienos laiko tik atradimams, vienas kitam ir kitos kultūros stebėjimui. Dar kartais deryboms su ta kitokia kultūra arba labai neįprastoms patirtims stebuklinguose traukiniuose.

Trečia, detalės – keista, bet kai kas nors paprašo parekomenduoti, ką pamatyti Tailande, Filipinuose ar dar kurioje valstybėje – vis dar galime iš atminties vardinti salų, miestų ir net kaimelių pavadinimus, net ir kai kurių viešbučių pavadinimai ilgam įstrigo. Galbūt prie to prisidėjo ir visi klausiantys patarimo, ką rekomenduotumėm pamatyti vienoje ar kitoje Azijos šalyje – neskaičiavau, kiek tokių klausimų buvo, bet dabar savo Gmail pašto paieškoje įvedžiau, pavyzdžiui, „Filipinai“ – 57 susirašinėjimai minint šią šalį. Atmetus dalį nesusijusių laiškų, dauguma yra atsakymai tiems pažįstamiems ir nepažįstamiems, kurie klausia, ką pamatyti Filipinuose  (kas yra faina, kad tai tęsiasi net ir po 5 metų!:)

Ketvirta, blogos naujienos kelionių maniakams – tokios ilgos kelionės nepagydo kelionių ligos. Buvo sakančių, kad po 100 dienų Azijoje nebenorėsime savaitgalinių ar ilgesnių kelionių Europoje, bet nė velnio – liga tik paūmėja, jos simptomų nesumažina nei atsiradę vaikai, nei ribotos atostogos. Beje, dabar bandau prisiminti, bet tikriausiai per tuos penkerius metus nebuvo nė vienos atostogų dienos, kurią būčiau praleidęs Lietuvoje – skeptiškai žiūriu į tas „atostogų paraštes“, kai pasiėmus savaitę atostogų, žmonės užsimeta porą dienų, „grįžimui į realybę“, arba kitaip tariant sėdėjimui namie. Aišku, po kelionių pailsėti norisi, bet jei tai kainuoja atostogų dienas – aš jau geriau tas dvi dienas pridedu prie bet kurio kito savaitgalio, ir gaunasi nauja 4 dienų kelionė Europoje. Taip jas ir naudojam, kad kasmet gautųsi bent po 4-6 keliones.

Kurios Pietryčių Azijos vietos skirtingose šalyse po 5 metų atrodo labiausiai vertos grįžimo į jas? Man ir Editai jos kai kur skiriasi, tai rašau abiejų nuomonę.

(jei norit išsamiau apie kiekvieną vietą - spaudinėkit nuorodas, sudėsiu į kiekvieną susijusį įrašą)

INDONEZIJA:

Edita: maža Gili Trawangan sala, kurioje turėjom robinzoniškų nuotykių.

Karolis: irgi ta pati Gili Trawangan sala. Arba Sumatros saloje Bukkitingi miestelis – ten išmokau važiuoti motoroleriu, apvažiavom pirmą didesnį keliasdešimties kilometrųcratą, grįžčiau jo padidinti.

SINGAPŪRAS:

Edita: sala-miestas, fainas, bet brangus – kelioms dienoms būtų įdomu sugrįžti, bet Singapūras nebūtų pirma valstybė iš 100 dienų kelionės, kurią norėčiau vėl aplankyti.

Karolis: grįžčiau į kinų kvartalo turgų, kur valgiau turbūt skaniausią malajų laksą (gerai, kad Nerijus parodė tokias vietas:). 

MALAIZIJA:

Edita: sostinė Kuala Lumpuras, smagiausias iš aplankytų didmiesčių toje kelionėje. Arba Pulau Perhentian Kecil sala ir snorkelinimas prie jos.

Karolis: Taman Negara džiunglės – pakartočiau pasivaikščiojimą jose.

TAILANDAS:

Dėl šito abu seniai sutarėm – grįšim į Koh Phangan salą, ypač į Tree House kurortą. Tą ir padarėm pernai, grįžom porai savaičių į Tailandą, ir didžiąją laiko dalį praleidom Koh Phangane. Tree House namelių jau nebebuvo, bet apsigyvenom gretimame paplūdimyje – ne ką prastesnė vieta.

KAMBODŽA:

Edita: turbūt į sostinę Pnompenį, nepamenu kitų konkrečių vietų, Kambodža įstrigo kaip skurdžiausia ir liūdniausią istoriją turinti valstybė.

Karolis: 6 valandų kelionė upe nuo Battambang iki Siem Reapo, arba kažkur prie Kratie miestelio važinėjom motoroleriu ir pasiprašėm į svečius pas vietinius, pažiūrėti, kaip atrodo jų namai iš vidaus. Į bet kurį panašų Kambodžos kaimą mielai grįžčiau.

LAOSAS:

Edita: gamta aplink Vang Vieng miestelį ir palandžiojimas olose aplink jį.

Karolis: nežinau, kuris maršrutas motoroleriu būtų vertesnis pakartojimo – 250 km aplink Pakse Laoso pietuose per dvi dienas, ar pusdienio pasivažinėjimas šiaurėje aplink Vang Vieng miestelį.

VIETNAMAS:

Abiems vienareikšmiškai - Hoi An miestas, su savo prancūzišku kolonijiniu palikimu.

FILIPINAI:

Edita: Nuts Huts poilsiavietė Bohol saloje – norėtų vėl lakstyti tarp driežų.

Karolis: į mažą Coco Loco salą – ten buvo geriausia kelionės sala, tik dabar jau, kiek žinau, pasikeitė savininkai ir kažkoks didesnis resortas statomas ten. Tai reikėtų ieškoti panašios alternatyvos. (nors gavau patikslinimą, kad Coco Loco vis dar veikia, niekas ten nieko nepastatė, tik pasikeitė savininkai - dabar vadinasi Modessa Island Resort. Rekomenduojam labai! Kainų pokyčio įsivaizdavimui: prieš 5 metus už namelį su pilnu maitinimu mes mokėjom 68 USD, dabar kainuoja 98 USD nakčiai).

Kai kur buvo labai sunku pasirinkti 1-2 vietas, bet čia daug negalvojant, kas pirmiausiai šauna į galvą.

Trumpai tariant - jei tik turit galimybę tokiai avantiūrai – darykit, nesigailėsit, ir net po 5 metų turėsit tieeeeeek daug gerų atsiminimų.

Tiesa, vieno tikslo vis dar nepasiekėm net per 5 metus - reikia paskirti laiko, surinkti į vieną vietą, suredaguoti visus įrašus, sutvarkyti normaliai nuotraukas ir išsileisti sau vieno egzempliorio kelionės po Aziją knygą. Šiemet būtų gerai. :)

---

• Visi kelionės po Aziją įrašai pagal šalis: http://100dienu.blogspot.com/p/pietryciu-azijoje.html 
• FB: www.facebook.com/100dienu.lt