Kaip Lietuvos kino pramonė ir politikai jau pusšimtį metų mulkina naivią lietuvių tautą

Pasitaiko šiame bloge ir su kelionėmis nesusijusių įrašų. Vieną tokį čia perkeliu iš savo Facebooko, kad liktų interneto archyvuose.

---

Ir štai kas man vakar paaiškėjo: nepatikėsite, bet visa LIETUVOS KINO PRAMONĖ TĖRA VIETINIŲ POLITIKŲ PROPAGANDOS ĮRANKIS!!!

Pamačiau šitą 15min.lt antraštę ir pagalvojau, kad kažką man primena. Tada toptelėjo – taigi apie Grybauskaitės ir Graužinienės santykius Matelis jau sukūrė filmą – „Skrydis per Lietuvą arba 510 sekundžių tylos”. O tada išvis atsivėrė čakros, ir supratau, kad apie visus Lietuvos politinius įvykius ar personas jau yra sukurti UŽSAKOMIEJI FILMAI! Tik nuo mūsų tai slepiama, mes įsivaizduojam, kad žiūrim meno kūrinius, o iš tikro esam farširuojami visiška politine propaganda. 

Štai prašom, demaskuoju visą sąrašą. Jei ką praleidau, pildykit komentaruose:

Drama apie Pakso apkaltą ir paskutinius kosminius jo sprendimus dėl Borisovo: “Prieš parskrendant į žemę“.

Apie Zuoko ir liberalcentristų susijungimą jau irgi sukurtas filmas: „Vienui vieni“.

Apie vienintelio socdemo Andriukaičio, laimėjusio Seimo nario vietą didmiesčiuose, sėkmę Žirmūnų apygardoje: „Anarchija Žirmūnuose“.

Apie Aloyzo Sakalo ir Vytauto Landsbergio santykius: „Kaip pavogti žmoną“.

Autobiografinė novelė apie Kristinos Brazauskienės gyvenimą: „Moterys meluoja geriau. Kristina“.

Filmas apie liberalų sėkmės istoriją šių metų EP rinkimuose: „Lošėjas“.

Garliavos žmonių suaukotais pinigais pastatyta drama apie Venckienę: „Aurora“.

Po to tie patys Garliavos žmonės suaukojo filmo „Aurora“ pratęsimui: „Skrydis per Atlantą“.

Apie Tomaševskio pergalę rytiniuose Lietuvos rajonuose: „Miškais ateina ruduo“.

Apie Prunskienės vojažus tarp Vilniaus ir Maskvos: „Ekskursantė“.

Bauginanti drama, kurią užsakė P. Šliužas ir kiti referendumininkai: „Sodybų tuštėjimo metas“.

Lozoraičio, o po penkerių metų ir Adamkaus rinkiminis filmas: „Vaikai iš Amerikos viešbučio“

Apie ševroną ir skalūnų dujas: „Diringas“.

Trumpa dokumentinė novelė apie tai, kaip Butkevičius įkalbinėjo Balčytį kandidatuoti: „Aš esi tu“.

Dokumentinis filmas apie tai, kaip Paksas atsisakė pasirašyti  sutartį dėl „Mažeikių naftos“ pardavimo „Williams“: „Tadas Blinda. Pradžia.“

Autobiografinis filmas apie Roką Žilinską, sukurtas už katalikų bažnyčios surinktas aukas: „Velnio nuotaka“.

Apie „Drąsos kelio“ partiją: „Miegančių drugelių tvirtovė“.

Apie Laimos Andrikienės gyvenimo tikslus: „Nesamasis laikas“.

Autobiografinis pasakojimas apie Butkevičiaus kandidatavimą šių metų prezidento rinkimuose: „Niekas nenorėjo mirti“.

Paksui prezidentaujant už valstybės lėšas kurta, bet taip niekada ir nepabaigta prisiminimų melodrama: „Mano mažytė žmona“.

Siaubo filmas apie konservatorių talibaną: „Dievų miškas“.

Dokumentinis filmas apie Broniaus Bradausko karjerą LSDP partijoje: „Raudonmedžio rojus“.

Apie atsiradusią ir po 4 dienų žlugusią Gražulio viltį patekti į Europos parlamentą: „Redirected / Už Lietuvą!“.

Futuristinis filmas apie V. Uspaskichą: „Riešutų duona“.

Rūtos Janutienės režisuotas filmas apie vieną I. Degutienės gyvenimo epizodą: „Mažoji išpažintis“.

Dokumentinis filmas apie Zuoko sėkmę 2014 m. prezidento rinkimuose: „Zero“.

Futuristinis filmas apie Zuoko sėkmę 2019 m. prezidento rinkimuose: „Zero 2“.

Apie Grybauskaitės ir valdančiosios koalicijos lyderių – Butkevičiaus, Uspaskicho, Pakso ir Tomaševskio – santykius: “Moteris ir keturi jos vyrai“.

Apie donkichotišką Mazuronio kovą su socialdemokratų tvoromis: „Valentinas vienas“.

Apie Pakso draudimą Mazuroniui kandidatuoti prezidento rinkimuose 2014 m.: „Valentinas už 2rų“.

Monologinė Gedimino Kirkilo drama apie tai, kad krizės nebus: „Santa“.

  

Akivaizdu ir aišku, kad Lietuvos kino pramonė tėra tik mūsų politikų propagandos įrankis! Platinam!!!!!!!!1!!

ps: ir niekaip nepavyksta demaskuoti, kieno užsakymu buvo sukurtas filmas „Nuodėmės užkalbėjimas“. V. Tomaševskio ar V. Drėmos autobiografinis?

Baltarusija per parą: 600 km, pora LDK pilių, pora griuvėsių ir Minskas

Čia buvo turbūt greičiausia mano kelionė į užsienį - nuo idėjos iki sienos kirtimo nepraėjo nė para. Penktadienį dieną draugas užsiminė apie bevizį režimą į Baltarusiją jei nusiperki ten vykstančio pasaulio ledo ritulio čempionato bilietą. Girdėjęs buvau, bet nesvarsčiau nuvykti, o dabar gana greitai apsisprendžiau - geras šansas pamatyti LDK pilis. Va tokias:

Per penktadienį surinkom 4 žmonių kompaniją (Edita su Ąžuolu nevažiavo - būtų išprotėję tiek laiko mašinoje praleisti; bet pasirodo, kai kas gali ir 22 h vakaro pasirašyti ekspromtinei kelionei į Baltarusiją vos už kelių valandų) ir šeštadienį ryte 6 h pajudėjom iš Vilniaus. Proga tikrai gera, ir dar galite spėti ja pasinaudoti - iki gegužės 25 d. Minske vyksta ledo ritulio čempionatas, ta proga ekonomikos problemose skęstantis Lukašenka nusprendė parodyti gražiausią Baltarusijos fasado pusę - turint bilietą, nereikia pirkti vizos, nereikia medicininio draudimo, nėra kelių mokesčio, o muitinėje praleidžiama be eilės (platesnė info čia). Tiesa, tas "be eilės" Medininkų muitinėje lietuvių ir baltarusių muitininkų dėka virto į 3 laukimo valandas, bet nieko, pakentėjom. Grįžtant naktį sukome jau per Lydą ir Šalčininkus, kur baltarusiai susisuko labai greitai, o lietuvių muitininkai pasirodė kaip visiški sovietžmogiai, savo darbu ir elgesiu rodantys "Aš čia svarbiausias" (to, beje, nebuvo net pas daugumą baltarusių muitininkų - vėlgi, gal čia instruktažas čempionato metu).

Vizos, jei neklystu, kainuoja apie pusantro šimto litų, o čia už bilietus internetu sumokėjom nuo 23 iki 73 Lt (bilietai tirpo akyse, tai kilo ir kaina perkant 4 bilietus po vieną). Taip netikėtai mes tapome Italijos-Slovakijos rungtynių fanais, kurių, žinoma, taip ir nematėme, o jų rezultatą sužinojome muitinėje jau tik laukdami įvažiavimo į Lietuvą. Prieš tai FB ir G+ tinkluose kai kurie sakė, kad su bilietais galima vykti tik į Minską, bet jokių problemų nekilo - niekas nestabdė, netikrino, neklausinėjo - važiuok, kur nori.

Tai ir važiavom. Ant smūgio sudėliotas maršrutas - apie 600 km ir 10 valandų vairavimo (o kur dar muitinės!) - jau iškart atrodė sunkiai įkandamas vienai dienai, bet praktiškai pavyko. Iš Vilniaus išvažiavę 6 ryto, grįžome atgal po 22 valandų - 4 h ryto. Maršrutas toks: Vilnius - Alšėnų rūmų griuvėsiai - Krėvos pilies griuvėsiai - Minskas - Nesvyžiaus rūmai - Myro pilis - Naugarduko pilis - Lydos pilis: 

Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

Maršrutas idealiai tinka dviems dienoms - jei kartosite kažką panašaus, susiplanuokite nakvynę Minske. Tiesa, į Minską labai gerai vykti ir traukiniu, mažiau nepatogumų nei mašina, bet tada nėra laisvės pasivažinėti po LDK pilis.

Minske buvau buvęs, bet Baltarusijoje po kaimus važinėtis neteko, todėl buvo daug klaustukų - kokia kelių būklė, ar kabinėjasi milicija ir t.t. Dabar galime patarti kitiems - keliai geri (kai kur šiek tiek banguoti, bet duobių nebuvo, drąsiai galima važiuoti 90-110 km/h, kai kur yra autostrados atkarpos). Šiaip blogiausi keliai pasirodė po paros važinėjimų įvažiavus į... Vilnių. Milicija nestabdė nė karto, jos apskritai keliuose beveik nebuvo (reikia įvertinti ir tai, kad vyksta čempionatas - gal Lukašenka davęs nurodymus per šį laikotarpį nesikabinėti, būti mandagiems ir t.t.), bet greičio ten geriau per daug neviršyti, problemų greitai gali atsirasti.

Pravažiavome posūkį į Alšėnus, tai pirmiau užsukome į Krėvą apžiūrėti pilies, arba tiksliau, kas iš jos liko. Labai panaši aptvarinė pilis stovi ir Medininkuose, tik kad sutvarkyta, o čia - sienų fragmentai, ir jei niekas toliau nieko nedarys, jie tik trauksis.

Kažkada iš Krėvos pilies pabėgo Vytautas, Kęstučiui nepasisekė, čia jis buvo nužudytas. Prieš tai pilį valdė visi svarbiausi LDK kunigaikščiai - Gedminas, Algirdas, Jogaila ir pats Vytautas. Atrodo, kad pagal istoriją pilis galėtų stovėti Lietuvos teritorijoje, bet baltarusiams LDK istorija irgi labai sava, ir net pasirodė, kad labiau akcentuojama nei pas mus. Pataikėm ant moksleivių iš Minsko ekskursijos, kuriuos čia edukavo apie LDK laikus ir leido pasižaisti su lankais, ietimis ir t.t.

Štai toks šiuolaikinis riteris su mongoliška kepure, kurią be didelių derybų paskolino ir mums:

Išbandžiau kepurę ir kardą (Martyno nuotrauka):

Baltarusiško kaimo vaizdelis. Kaimai, beje, bent jau greta pagrindinių kelių buvo netikėtai tvarkingi - turėjome kitokių lūkesčių. Skurdas jaučiasi, bet pagal tvarką labai panašu į lietuviškus kaimus - yra ir bardako, yra ir sutvarkytų kaimų. Tik su spalvoms kažkaip pas juos ne kažką, baisesnių spalvų derinių dar reikėtų gerai paieškoti. :)

Iš Krėvos pilies pasukame į Alšėnus - čia stovėjo labai gražūs barokiniai rūmai, kurie priklausė Sapiegų giminei ir iš kurių dabar va tokie griuvėsiai likę:

Turbūt paskutinius metus skaičiuojančių arkų liekanos (baltarusiai pernai užkonservavo griuvėsius, kas reiškia - aptvėrė tvora ir išvalė teritoriją):

Pats Alšėnų kaimelis:

Beje, juokingiausias kaimų ir miestelių dalykas - tvoros. Prieš kurį laiką Lukašenkos įsakymo dėka kiekviename kaime jos buvo suvienodintos: vienodu atstumu palei gatvę pastatytos baisios, iš betono lietos tvoros, kurias kaimai nusidažė skirtingomis spalvomis. Kokių tik nematėm - nuo pinkinių iki rėkiančiai žalių ar mėlynų:

Iš Alšėnų - tiesiai į Minską, kuriame užsibuvome ilgiau nei planavome, todėl teko panaktinėti kelionės pabaigoje. Minskas šįkart nustebino - buvau jame buvęs prieš 7 metus (įspūdžius esu aprašęs ir bloge čia), ir dar žiemą, tai pasirodę nykokas ir niūrus. Dabar kitaip - nemažai pokyčių, stipriai sutvarkytas senamiestis (kad ir mažas, bet jis yra), daug naujų restoranų, galybė statybų priemiesčiuose, o dar pasaulio ledo ritulio čempionatas pagyvino miestą (ir matyt, dėl jo jis tik dar švaresnis ir tvarkingesnis buvo). 

Minsko senamiestis:

Beje, keliaujantiems į Minską galiu parekomenduoti išbandytą Baltarusijos opozicijos sukurtą appsą "GoMinsk".

Prieš 7 metus vaizdas čia buvo kitoks - dauguma senų didelių pastatų atrodė baisiai, o dabar centrinėje dalyje jie renovuoti, greta kyla nauji griozdai (kai kurie jų, anksčiau statytų, baisiai užgožia tą mažą Minsko senamiestį):

Upę jie, kaip matyti, moka išnaudoti geriau nei Vilnius. Kaip ir turbūt visa likusi Europa - tokios negyvos upės kaip Neris dar reikėtų paieškoti sostinėse.

Lenino aikštė (kai kur ji vadinama Nepriklausomybės, kai kur Lenino) - tobulas stalinistinės architektūros pavyzdys. Čia, beje, matosi Baltarusijos vyriausybės pastatas, uždengtas pasaulio ledo ritulio čempionato reklama:

Dar ir nacistinės Vokietijos architektūrą labai primena Respublikos rūmai, šalia kurių aikštėje yra vykęs ne vienas opozicijos protestas su trumpalaikiais palapinių miesteliais:

Leninas tebestovi ir tebekabo daug kur Minske, metro irgi. Iki Grūto parko netoli, galėtų ir pėsčiomis pareiti namo:

Manau, kad čia yra svajonių darbas:

Kelionės kompanija ir vietinė (beje, faina kavinė - News Cafe, priešais britų ambasadą, visai netoli prezidentūros, galiu rekomenduoti):

Yra dalykų, kurie Minske nesikeičia jau labai ilgai. Pagridinio 8 juostų pločio prospekto  gale yra žiedinė sankryža, o jos viduryje - amžinoji ugnis kariams ir skambūs užrašai. Buvau buvęs joje prieš 7 metus, aplankėm ir dabar:

Tąkart žiemą, prieš 7 metus, buvo įdomiau - sutikome ir vestuvių, ir pionierių:

Galbūt dėl čempionato ir instruktažo milicijai, skirtumą pajutome ir prie Lukašenkos prezidentūros. Fotografuojame ją, prieina milicininkas, mandagiai paprašo parodyti nuotraukas ir keletą jų ištrina (nors net nepastebi filmuotų video). Po to pasikalbame su juo apie čempionatą ir Minską. Prieš 7 metus toje pat vietoje fotografuoti draudė kariai su ginklais.

Ledo ritulio šalyje krepšinio aikštelėse želia žolė:

Welcome:

Maisto vietų  pasirinkimas Minske dabar tikrai išaugęs - prieš 7 metus su maistu turėjome kuriozinių nutikimų, dabar daug geriau, bet iki normalaus aptarnavimo jiems vis tiek dar trūksta. Pavyzdžiui - sriubą atnešė kartu su karštu patiekalu, prie karšto patiekalo vieniems pamiršo atskirai užsakomas daržoves, kitiems bulves, o užsakytų šaltibarščių apskritai neatnešė. Nepaisant to, maistas buvo geras, o kainos Minske pasirodė panašios kaip Lietuvoje, kai kur ir didesnės (visgi 4 kartus didesnis miestas).

Kalbant apie pinigus, juokingi jų nuvertėję pinigai, netelpantys į piniginę. 10 000 Baltarusijos rublių - vos 2,5 Lt, tai vos čia atvykęs tampi milijonieriumi. Minske algos didesnės (bet ir kainos), o regionuose žmonės išgyvena tik todėl, kad valdžia finansuoja komunalines paslaugas (muitininkas sakė, kad jo 1 kambario buto komunaliniai mokesčiai telpa į 30 dolerių), dujos ir kuras pigūs. Pritrūksta Lukašenka pinigų, kaip jau ne kartą buvo - prispausdina daugiau, ir tokiu būdu eilinį kartą nuvertina savo valiutą.

Pusantros valandos vairavimo iš Minsko ir atvykstame į Nesvyžių, vieną iš trijų UNESCO objektų, esančių Baltarusijoje (kiti du - Myro pilis ir Belovežo giria). Į šitą miestelį būtinai reikės grįžti, nes vėlai atvykus, matėme tik Radvilų rūmus, tačiau yra jame ir daugiau dėmesio vertų objektų - vienuolynas, katedra ir kt.. O čia Nesvyžiaus rūmai, turbūt įdomiausias objektas kelionėje:

Superinis uždaras kiemas greičiau kvepia Italija nei LDK ar tuo labiau Baltarusija:

Pataikome labai laiku - Baltarusijoje irgi vyko muziejų naktis, todėl mes ir po darbo valandų galėjome apžiūrėti 30 Nesvyžiaus rūmų salių. Ir ne bet kaip, o su specialia programa, kuriai buvo labai gerai pasiruošta. Tiesa, patys rūmai buvo remontuojami net 15 metų, dabar čia didelė ekspozicija visko, kas susiję su Baltarusijos ir LDK istorija, dažnai labai neįdomi. Bet buvo ir labai įdomių kambarių ar eksponatų. Pavyzdžiui šis kambarys, nepamenu tiksliai, bet gal pačios Barboros Radvilaitės (kurios vaiduoklis, pasak legendos, vis dar vaidenasi rūmuose):

Muziejų nakčiai skirta speciali programa buvo tikrai įdomi - kiekviename kambaryje grupelėmis suskirstytus lankytojus pasitikdavo vis naujas Radvilų rūmų personažas, kuris trumpai ką nors papasakodavo apie rūmų istoriją ar eksponatus:

Buvo ir koncertų, ir šokių - aš neįsivaizduoju, kiek aktorių ar papildomų darbuotojų Nesvyžių rūmai turėjo pasisamdyti šiai vienai Muziejų nakčiai. Bet vaizdas ir jausmas buvo tikrai geri, todėl užtrukome ilgiau nei planavome:

Nesvyžių rūmų kieme tuo metu irgi buvo tūsas su viduramžiška muzika - toliau esančiame video matysis nuotrupos. Praleidom lietuvišką Muziejų naktį, nežinau, ar kur nors čia buvo panašaus mastelio renginys, bet Nesvyžius tikrai pasistengė - dėl tokio renginio būtų galima specialiai iš Lietuvos atvažiuoti (o baltarusių privažiavo tikrai daug).

Tiesa, kaip ir restorane Minske, kur atneša skanų maistą, bet ką nors pamiršta, suvelia ar sumaišo, taip ir daugelyje kitų sričių jaučiasi nemenkas Baltarusijos atsilikimas nuo vakarų, arba mums jau įprastų standartų. Pavyzdžiui, Nesvyžiaus rūmuose matėsi tokių dalykų, nuo kurių Lietuvos muziejininkai arba restauratoriai sapnuotų košmarus: plastikinės durys rūmų viduje, ne vietoje kyšančios rozetės, nepriderinti prie laikmečio, skirtingi laiptų turėklai, dešimtys skirtingų formų lapų ir lapelių prie eksponatų su užrašais "Rankomis neliesti" ir t.t. Greta rūmų veikiančioje kavinėje kažkoks šeimyninis balius (video matosi jo šokėjos), kurio muzika sklinda gerokai per garsiai, įvertinus, kad šalia yra toks muziejus, ir pan. Toje pačioje kavinėje valgėme gramų tikslumu lėtai sveriamą maistą (šašlykai, bulvių košė), kai prie vienerių svarstyklių susidaro 2-3 padavėjų eilė, o jie nieko nespėja. Užsakytas maistas tuo tarpu ramiai šąla prieš mūsų akis - džiaugiuosi, kad nuo tokių nesąmonių mes jau senokai atpratome ir mus tai stebina, vadinasi, esam pabėgę į priekį.

Iš Nesvyžiaus pajudėjome labai vėlai, todėl pakeliui tik trumpam sustojome apžiūrėti Myro pilies, o Lydos ir Naugarduko pilys liko kitiems kartams. Nors, atrodo, nebūsim daug praradę - Lydos pilį matėm naktį pravažiuodami, tai dar viena aptvarinė pilis kaip Medininkuose arba Krėvoje, o Naugarduke likę tik pilies griuvėsiai.

O gotikinė Myro pilis - dar vienas "wow" Baltarusijoje. Dydžiu ir architektūra ji privertė išsižioti, gaila, kad į ją atvykome naktį:

Iš paradinės pilies pusės:

Pilies kiemelis vis dar buvo atviras - arba dėl Muziejų nakties (nors jokių renginių jau nebebuvo), arba dėl pilyje veikiančios viešbučio (keista, kad UNESCO tokius dalykus leidžia, Nesvyžiaus rūmuose veikė restoranai, čia viešbutis - kažkaip neįsivaizduoju to su lietuviškomis pilimis, kita vertus, gal toks modelis padeda išgyventi ir pagyvina turizmą).

Myro pilies viešbutis, beje, gerai vertinamas, kambarių kainos, kaip už gyvenimą tokioje pilyje, įkandamos - nuo 200 Lt.

Bendrai sutarėme, kad Baltarusija pranoko visų turėtus lūkesčius. Kiek tai dirbtinai sukurta dėl pasaulio ledo ritulio čempionato - paaiškėtų greitai, dar kartą nuvykus ten, bet aš džiaugiuosi, kad šalia mūsų yra įdomi turizmui šalis, ir kada nors Lukašenkai pabaigus savo amžinąją kadenciją, prie savaitgalio maršrutų automobiliu turėsime dar vieną patogią kryptį. Žinoma, jei iki to laiko jis visiškai nenustekens Baltarusijos ekonomikos, kuri dabar, kaip suprantu, labiausiai palaikoma Rusijos pigios energijos, o tai, kaip parodė Ukrainos krizė, gali labai greitai pasibaigti. O kuo geriau gyvens baltarusiai, tuo geriau bus mums.

O čia 9 minutės iš tų 22 valandų, praleistų kelionėje, ir daug vaizdo, susijusio su aukščiau užrašytomis mintimis:

3 muziejai Vilniuje: vienas tobulas, antras mirštantis, trečias neblogas

Vilniuje yra dešimtys vertų dėmesio muziejų, bet kai čia gyveni, apie juos galvoji mažiausiai - būtum turistas Vilniuje, apeitum visus, o dabar didžiąją jų dalį tiesiog pamiršti. Praėjusį savaitgalį prisiminėm ir pagaliau aplankėm tris muziejus, į kuriuos užsukt žadėdavom jau seniai, bet vis pamiršdavome: Karo technikos ir transporto muziejus (Olandų gatvėje), Pinigų muziejus (Totorių g.) ir Medininkų pilis, kurioje buvom buvę iki rekonstrukcijos ir muziejaus atidarymo. Bonusui dar gavom aukščiausią Lietuvos kalną, kuris atrodo nelabai aukštai. Tiesa, dar ėjom ir į naująjį Kasiulio dailės muziejų, bet jau buvo prieš pat uždarymą, todėl nepatekome. O iš pirmų trijų šiek tiek telefoninių vaizdų.

Karo technikos ir transporto muziejuje (beje, nemokamas) - sovietinio palikimo karinė technika ir šiek tiek šių laikų eksponatų. Kaip muziejus, visiškai nepritaikytas lankytojams, tiesiog stovi krūva karinės technikos ir tiek, jokių įdomesnių aprašymų, daug griūvančių atvirų patalpų, į kurias smalsu, bet turbūt nelabai saugu landžioti. Bet šiaip pasižiūrėti į karinę techniką iš arti, įlįsti į ją - visai įdomu. Ypač vaikams - savotiškas karinis atrakcionas. Nors bendras įspūdis tai toks - merdėjantis muziejus, kuris anksčiau ar vėliau užsidarys (esu girdėjęs svarstymus čia įkurti kūrybines dirbtuves - labai pritarčiau).

Vaikams čia idealu, jų ūgiui karinė technika puikiai tinka:

Šitas daiktas dar neblogai veikia - sukinėjasi, kilnojasi:

Anų laikų medicininė karinė mašina, kuri šiais laikais galėtų virsti labai neblogu kemperiu. Būtų ši karinė technika privačiose rankose, tai nenustebčiau, kad tokioje mašinoje galėtų įsikurti vienas iš tokių viešbučių, apie kurios užsienio portalai rašo kaip apie pačius keisčiausius:

Beveik LEGO - karinė technika pritaikyta vaikams:

Po metalinių karo mašinų muziejaus užsukom į kitą metalo muziejų - Lietuvos banko ne taip jau seniai atidarytą Pinigų muziejų. Visiška priešingybė tiek karinės technikos muziejui, tiek turbūt 95 proc. visų Lietuvos muziejų. Modernus, interaktyvus ir iš muziejaus temos išspaudžiantis maksimumą. Pinigų tema juk siaura, ir atrodytų, ne tokia įdomi (bent jau man), bet tas muziejus tikrai vertas valandos ar dviejų išsamaus apžiūrėjimo.

Visų eksponatų pateikimas - normalus, kaip ir turi būti, prieblandoje apšviesti tik eksponatai, ir nereikia patamsyje skaityti smulkaus šrifto (spėju, kad geras apšvietimas sudaro turbūt bent penktadalį sėkmės, dėl to daugelį Lietuvos muziejų ir nurašau - na susitvarkykit pradžiai net ir įdomesnių eksponatų neįdomų eksponavimą). Iš tokių tamsių, bet gerai apšviestų muziejų labiausiai įstrigę Branly Paryžiuje ir Barselonos Cosmo Caixa. Pinigų muziejus - mažas modernaus muziejaus pavyzdys Vilniuje.

Vienas būtiniausių šiuolaikinių muziejų elementų - interaktyvumas - įmanomas net ir pinigų muziejuje. Priėjus prie telefono aparato, jis suskamba ir kviečia atsiliepti, ten - Lietuvos banko vadovo V. Vasiliausko įrašas:

Yra ir daugiau, ką veikti - kompiuteriuose galima atlikti testus, didžiuliame ekrane pasaulio žemėlapyje pasirinkti bet kurią valstybę ir sužinoti apie jos pinigus, ant plonos metalinės plokštelės galima nusikalti savo pinigą, ir pan. Ir dar kas labai svarbu - darbuotojai savo paslaugumu labai tinka šiam muziejui (ko labai pasigedome Medininkuose). 

Tėvus ir senelius čia galima vestis dėl nostalgijos:

Įdomi instaliacija - arka iš įvairių valstybių sunaikintų pinigų:

Ir va visiškai nemokamai (kaip ir pats muziejus, beje) galima pasiimti tokį suvenyrą - susmulkintų lietuviškų litų:

Smulkmena, bet matyt būtent dėl tokių smulkmenų šis muziejus Tripadvisor užsieniečių įvertintas kaip trečia geriausia pramoga Vilniuje. Pirmoje vietoje - Onos bažnyčia, antras - Vilniaus senamiestis apskritai. Iš muziejų: penktoje - KGB muziejus, šeštoje - Gedimino pilis. Sakyčiau visai sąžiningas Vilniaus muziejų trejetukas. Visai netoli jų laikyčiau dar ir Energetikos ir technikos muziejų.

Ir dar pavažiavom 20 km link Baltarusijos sienos į Medininkus. Atstatytas pilies bokštas ir jame gana šviežiai atidarytas muziejus.

Vaizdas nuo bokšto viršaus:

Galima pasivaikščioti aplink visą Medininkių pilies sieną:

Pati ekspozicija muziejuje nustebino - kaip naujam muziejui tikėjausi tuštesnių erdvių, o čia visai yra į ką pažiūrėti.

Kažkada taip atrodė Vilniaus Katedros aikštė ir Gedimino pilis (gal kas nežinote - dabartinėje aikštėje tos raudonos plytelės ir iš jų sukurta forma žymi senosios Vilniaus katedros pamatų ribas, o ten, kur dabar eina Šventaragio ir Vrublevskio gatvės, anksčiau tekėjo Vilnelė):

Vienintelis Medininkų pilies muziejaus trūkumas - darbuotojai, primenantys apie tipinį sovietinį muziejų. Kasos būdelėje pasitinka jau kažkur matyta muziejų kasininkė, kuri net į klausimą "Nuo kur siūlot pradėt apžiūrėti muziejų?", kažką burbteli nelabai patenkinta, kad jai dar papildomo darbo duoda, ne tik bilietėlius plėšyti. Pačiame bokšte įrengtas liftas, bet vežimu juo neleido naudotis - skirtas tik žmonėms su negalia. Viskas ok, taisyklės, bet kai Ąžuolas sugalvojo juo pasivažinėti, muziejaus darbuotojų paaiškinimas, kad liftu draudžiama naudotis, galėtų būti ir draugiškesnės intonacijos. O kad jos kada nors prieitų prie lankytojų ir pačios pasisiūlytų papasakoti apie eksponatus - to net nesitikiu, nors taip buvo Pinigų muziejuje. Nesuprantu aš jų - įsivaizduokite save, dirbantį muziejuje, ištisas dienas sėdintį ekspozicijos salėje, geriausiu atveju skaitantį knygą, blogiausiu - šimtas aštuntą valandą spoksantį į tą patį paveikslą. Negi nesinorėtų nuobodžios darbo kasdienybės paįvairinti bendravimu su lankytojais, pasakojimu apie eksponatus (net nereikia būti profesionaliu gidu - jei tu praleidi ekspozicijos salėje tiek laiko, turbūt viską puikiai mintinai žinai) ir taip padaryti muziejų patrauklesniu?

O visai greta Medininkų (gal 2-3 km) yra aukščiausias Lietuvos kalnas - Aukštojas. Kažkada buvom atvažiavę ant Juozapinės, pasijuokėm ir iš jos (Medvėgaliai, Šatrijos ir Rambynai irgi pasijuoktų), ir iš kažkur tolumoje matomo Aukštojo. Dabar ten įdomiau - nors ta kalva praktiškai lyguma, bet pastatytas apžvalgos bokštas turėtų vilioti daugiau turistų:

Labai geras sprendimas turint kalną-lygumą. Ir nors nuo to bokšto vaizdas įprastas - lietuviškos lygumos, bet turbūt į jį palipa kiekvienas čia atvažiavęs.

O taip atrodo aukščiausias Lietuvos taškas - Aukštojas, jo vietoje pastatytas akmuo:

Židinys, aukuras, šašlykinė ar kažkas šalia:

Žinot dar kokių įdomesnių arba užmirštų vietų Vilniuje ir aplink - pasidalinkit komentaruose, bus naudinga visiems skaitytojams.

Papildau čia komentaruose ir Facebooke pasiūlytais aplankyti muziejais Vilniuje, bus patogu ir patiems rasti viską vienoje vietoje:

• Muitinės muziejus
• Žaislų muziejus
• Panerių muziejus
• Panerių tunelis
• Lituanistikos židinys

Jei dar reikėtų idėjų, ką veikti Vilniuje, anksčiau esam rašę apie:

• Keletas savaitgalio maršrutų iš Vilniaus.
• Čiobiškio keltas - visai netoli nuo Vilniaus.
• Rimtesniam dienos pasivažinėjimui - krūva dvarų Ukmergės raj.
• Visi kiti maršrutai Lietuvoje.
• 100dienu.lt FB.