Trys vyriškai vaikiški muziejai Vilniuje

Savaitgalį dviese su Ąžuolu ieškojom abiem tinkančių pramogų po stogu - radom tris muziejus, kuriuose yra ką veikti ir vyrams, ir vaikams (moterims turbūt irgi, bet jų šįkart neėmėm į kompaniją). Kai kuriuose muziejuose jau buvau buvęs anksčiau, bet visi verti grįžimo. O jei dar kas nebuvot bent viename iš jų - rekomendacijos žemiau. Teksto mažai, nuotraukų daugiau - nueisit ir pasigilinsit patys. Plius gavosi kelios rekomendacijos į panašius muziejus Europoje.

Pirmasis taikinys - Geležinkelių muziejus. Apie jį girdėjau dar tada, kai jis buvo įsikūręs Mindaugo/Naugarduko g., bet kažkaip nuvertinau - ką įdomaus apie traukinius galima būtų pamatyti mažoje patalpoje, iki kurios patys traukiniai atvažiuoti tikrai negali? (Beje, jei kas norite gero traukinių muziejaus, galiu parekomenduoti Berlyne patikusį technikos muziejų, kuriame traukinių ekspozicija sudaro labai didelę dalį viso muziejaus.) Bet pasirodo, visai yra kur akis paganyti ir Vilniaus Geležinkelių muziejuje. Tiesa, muziejus jau kuris laikas persikėlęs arčiau bėgių - į geležinkelio stotį.

Buvom tik vidaus ekspozicijoje (iš aprašymų matau, kad lauke galima pamatyti visokių garvežių, vagonų ir pan.). Pirmoje salėje - šiek tiek kratinys apie viską, bet praleidus daugiau laiko, galima atrasti ir įdomių eksponatų. Arba gana išsamiai susipažinti su geležinkelio istorija Lietuvoje.

Tik iš muziejaus nuotraukų sužinojau, kad kažkada tarp Šiaulių ir Kauno kursavęs traukinys atstumą įveikdavo per parą, o dėl anglių stokos dažnai stodavo pakelėse, kur visi keleiviai draugiškai ieškodavo malkų traukinio variklio kūrenimui:

Bet tikrasis vaikų ir vyrų džiaugsmas slepiasi antroje Geležinkelių muziejaus salėje - čia pastatyti trys maketai su juose važinėjančiais traukiniais:

Du iš trijų maketų - tobulai detalūs, spoksant į juos galima praleisti turbūt kelias valandas:

Silpnybę tokiems maketams jaučiu dar nuo 2010 m., kai turėjau vieną įdomų darbinį projektą - Žalgirio mūšio maketo kūrimą, kuris dabar stovi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Tokių maketų kūrimas - žiauriai kruopštus, įdomus ir brangus hobis, kada nors pensijoje galėtų būti visai nieko užsiėmimas.

Beje, pasižiūrėkit, ką šioje srityje išdarinėja tokie britai broliai Jake ir Dinos Chapmanai. Kažkada Neapolyje MADRE muziejuje netyčia pataikėm ant jų eksponatų, tai nieko geresnio sukurto iš miniatiūrų nesu matęs - šokiruojantys, sarkastiški darbai, persmelkti visomis įmanomomis nuodėmėmis. Vienas pavyzdys žemiau nuotraukoje, kiti čia: vienas, du, trys, keturi, penki ir daugiau. Atvežkit kas nors jų darbus į Vilnių!

(neblogas nevaikiškas intarpas gavosi rašant apie vaikams tinkančius muziejus Vilniuje:)

Nežinau, kas kūrė maketus Geležinkelių muziejuje, bet pasistengta irgi neblogai, iki smulkiausių detalių:

Tiesa, pačioje geležinkelio stotyje yra Lietuvos maketas su nebeveikiančiais traukiniais - turbūt jį matę esat visi:

Antras muziejus - Energetikos ir technikos. Jį drąsiai skirčiau prie geriausių ir įdomiausių muziejų Vilniuje penketuką. Nors ir mišrainė (energetika, automobiliai, kita technika, sovietiniai interjerai ir pan.), bet ta mišrainė labai skaniai susivalgo, ir dar neblogai pateikta. Pavyzdžiui, bet wifi veikia audio gidas, kuriuo gali naudotis per savo telefoną.

Man pačiam buvo staigmena, kad šiame pastate šiluminė elektrinė veikė net iki 1998 m. (nuo 1903 m., kada ji pastatyta kaip pagrindinė Vilniaus elektrinė). Visiškai greta Gedimino pilies toks monstras - nebūčiau pagalvojęs. Buvo svarstoma ją statyti ir dabartiniame Bernardinų sode, bet pasirinktas kitas sklypas. 

Visuose įrenginiuose galima palandžioti, sakiau, kad vyrams ir vaikams čia patiks:

Šitoje patalpoje kažkada buvo mažas pragaras - kūrenamos anglys, šildomas vanduo visose sienose išdėstytuose vamzdžiuose:

Garo turbinos:

Vienoje iš salių - krūva senovinių automobilių:

Ir motociklų:

Sovietinė autentika:

Ir dar gražių nesovietinių automobilių (yra, beje, ir ZAZ'as):

Dar kita salė - patiko baldai, priderinti prie ekspozicijos, arba tiksliau ekspozicijos dalis:

Nežinau, kaip gavosi, kad energetikos ir technikos muziejuje yra sovietinės buities kampelis, bet tai yra labai gerai. Kažkada pirmą kartą tipišką sovietinį kambarį pamačiau muziejuje Estioje (gal Tartu, nepamenu) - jau tada pagalvojau, kad reikėtų Lietuvos sovietinės realybės muziejaus, toks būtų įdomus ir užsieniui, ir mums patiems. Grūtas yra, bet ten paminklai ir propaganda, o eilinės, mums visiems įprastos buities nelabai muziejuose pamatysi. O kad verta tokį įkurti, parodo Berlyno pavyzdys - DDR muziejus jame labai lankomas ir tikrai įdomus. Dovanoju idėją, jei niekas neįgyvendinsit, pats kada nors tokį įkursiu.

Facebooke komentaruose gavau nuorodą į Ernesto Parulskio tekstą - pasirodo, apie tokį muziejų ne aš vienas esu pagalvojęs. Parulskis ją labai gerai paplėtojo - kas nors apsiimkit įgyvendinti, a?

Ir tipinė turbūt kokių '60-ųjų virtuvė:

Ir čia tai, dėl ko šitas muziejus labai patiks vaikams - turbūt vienintelis Lietuvoje turi interaktyvią ekspoziciją, kaip normalus technikos muziejus kurioje nors Europos sostinėje. Iš tokių lankytų užsienyje galiu parekomenduoti CosmoCaixa muziejų Barselonoje - turbūt apskritai geriausias muziejus, kokiame esu buvęs; ir panašus, tik labiau vaikams ir jaunimui pritaikytas atitikmuo Amsterdame - mokslo muziejus NEMO. Vilniaus muziejus, tikiuosi, kada nors bus bent jau panašaus lygio kaip minėti du, nors ir mažesnio mastelio.

Štai ta interaktyvi erdvė vaikams (patiks ir ne tik jiems) - galima judesiais kurti garsus, pasisverti save Mėnulyje, bandyti svorio kilnojimą, groti vamzdžiais ir pan:

Dar ore laikyti kamuolį oro srove:

O čia dar muziejaus apačioje rasta moderni skulptūra technikai:

Trečias tą dieną turėjo būti Žaislų muziejus, kur, kiek girdėjau, dėl nostalgijos smagių žaislų gali rasti ir suaugę. Bet nuvykom per vėlai, likus pusvalandžiui iki uždarymo, tai nebeįleido. Rekomenduoti vis tiek galiu - Edita su Ąžuolu jau buvo kažkada, patiko.

Ir čia bonusas, ne visai su vaikais susijęs: vietoj nedirbančio Žaislų muziejaus nuvykome į naująjį V. Kasiulio dailės muziejų (tas naujais sutvarkytas pastatas prie Operos ir baleto rūmų):

Iki tol nelabai ką žinojau apie Kasiulį, bet muziejaus darbuotoja papasakoja - atrodo, turim rimtą tarptautinę žvaigždutę, tik kažkaip mažai apie jį girdėti anksčiau buvo. Gal dėl to, kad per karą emigravęs į Paryžių, kūrė ten, bet po jo mirties žmona visus darbus padovanojo Vilnui. Su sąlyga, kad jie bus eksponuojami vienoje vietoje - taip atsirado muziejus su nuolatine Kasiulio darbų ekspozicija:

O šalia nuolatinės ekspozicijos - keičiama, kur dabar radau visai įdomių grafikos darbų su senais Vilniaus vaizdais.

O čia muziejų lankytojai:

Beje, kas įdomu ir nedžiugina - šeštadienis, oras prastas, gamtai netinkantis, o visi muziejai buvo beveik tušti. Trūksta labai ir žinomumo tokiems muziejams, ir pačios muziejų lankymo kultūros Lietuvai.

O čia buvau rašęs dar apie kitus tris Vilniaus muziejus. Dar Bernardinų požemius ir stogus išbandykit.

Dar keli tokie įrašai, ir šitas blogas pataps muziejų "Laukinėmis žąsimis" (laisva niša!) - reikės grįžti prie tolimesnių kelionių aprašymo.

***

Sekit Facebooke čia.

Kažkodėl nepelnytai neįvertinti - Dubingiai

Šiandien popiet trumpai išvykai į gamtą pašokom iki Dubingių - vos 50 km nuo Vilniaus, o vaizdai tikrai verti net gerokai ilgesnės kelionės. Sekmadienis, oras geras, o žmonių ant Dubingių piliakalnio arba prie ežero Dubingių poilsiavietėje - vos vienas kitas. Todėl ir sakau, kad Dubingiai - nepelnytai neįvertinti, su tokia gamta ir tokiu atstumu nuo Vilniaus, kada nors jie turės bent trečdalį Trakų srauto, kur savaitgalį net mašiną prisiparkuoti sudėtinga.

Tikslas buvo paprastas - aplankyti Dubingių piliakalnį, nes jau senokai ant jo nebuvom. Vaizdai nuo jo į ilgiausią Lietuvoje Asvejos ežerą:

Medinis tiltas per Asveją nuo Dubingių piliakalnio (beje, pirmasis medinis tiltas per ežerą Lietuvoje, pastatytas Smetonos prieš 80 metų):

Piliakalnio (tiksliau - piliavietė, bet piliakalnis man gražiau) vieta nereali, kažkada buvo saloje, dabar čia pusiasalis, kurį beveik iš visų pusių supa vanduo:

Visą piliakalnį galima apeiti apžvalgos taku (apie tai, kad žmonių srautas čia nedidelis, galima spręsti ir iš žolės, užžėlusios ant dalies tako). Berods šiame take ant savotiško pylimo buvo filmuotos ir kelios scenos iš filmo "Tadas Blinda. Pradžia":

Dubingiai turi labai seną istoriją, minimi nuo 14 amžiaus. Po Žalgirio mūšio Vytautas čia buvo pastatęs bažnyčią, kuri vėliau sugriauta, 17 a. vėl atstatyta, ir kurios liekanos dar buvo visai neseniai matomos. Dabar ant pamatų atkurta bažnyčios forma:

Bažnyčios kapavietėje 2004 m. rasti kelių Radvilų palaikai, kurie, po tyrimų, čia perlaidoti 2009 m.

Nenufotografavom, bet ant Dubingių piliakalnio išliko ir pilies liekanos - skliautiniai rūsiai su pamatais.  Dabar ant jų pastatytas savotiškas pastatas-muziejus, kuris, kaip dažniausiai būna su Lietuvos turistiniais objektais, nedirba tuo metu, kada daugiausiai šansų sulaukti turistų - sekmadieniais. Tai pažiūrėjom per langus, vaizdas neblogas, reikės grįžti bent jau šeštadienį, kad patektume į vidų.

Ant to paties Dubginių piliakalnio, beje, buvo ir Smetonos vasaros rezidencija, kurios dabar išlikę tik pamatai ir laiptai.

O takas neblogai pritaikytas pasivaikščiojimui:

Alkiui numalšinti ieškojom kavinės pačiuose Dubingiuose, tokios ten nėra (išpopuliarės Dubingiai, atsiras ir kavinė, bent jau sezoninė). Tai pavažiavom 3 km į šiaurę nuo miestelio, kur įsikūrusi Dubingių-Litorinos poilsiavietė (sovietinis monstras neblogai modernizuotas, su daug korpusų bei kambarių, ir ne visai, mano nuomone, adekvačiomis kainomis - nuo 185 Lt už kambarį su pusryčiais):

Tam, kad patektum į restoraną, turi susimokėti už įėjimą į visos poilsiavietės teritoriją - 8 Lt žmogui. Jei tik dėl restorano - nebūtų labai verta, bet maisto alternatyvų aplink nelabai yra, be to, už tą patį mokestį gauni ir ežerą. Ir ramybę, nes toks mokestis labai gerai prafiltruoja tautą. 

Sekmadienis, praktiškai tuščia, neskaitant poros nedidelių kompanijų paplūdimio gale. Kam grūstis prie kokių Žaliųjų ežerų, nesuprasiu niekada - Asvejos ežere tuščia:

Vaizdas nuo bokštelio:

Vanduo kaip ir oras:

Asveja:

Tiesa, restoranas. Aptarnavimas labai blogas (labai lėtas, nežino net dienos sriubos ir pan.), bet maistas normalus, į gerąją pusę nei gali tikėtis po tokio aptarnavimo:

Nenorit restorano - yra alternatyva, bobulencija Dubingiuose prie parduotuvės pardavinėjo braškes. Pasinaudojom:

Praktinė info, jei važiuosit iki Dubingių (pasirinkit informacijos internete iš anksto, nes Asvejos regioninio parko lankytojų centras irgi dirba tada, kada ir jų lankytojai sėdi savo darbuose - darbo dienomis, darbo valandomis):

Važiuojant link Molėtų galima važiuoti iki Giedraičių sankryžos, bet daug gražesnis kelias yra arčiau, sukant į dešinę ties ženklu "Dubingiai 11 km" (jei neklystu). Kalnai pakalnės, ir vingiai - pasiimkite maišelių į mašiną, gali prireikti keleiviams, jei važiuosite linksmesniu greičiu. :)

Asvejos regioninio parko svetainėje yra daugiau info, jei reikia viso parko schemos, ji čia (reikėtų ten kada nors panaršyti visą savaitgalį, tikrai daug vertų dėmesio vietų turėtų būti). Ir pora maršrutų, kuriuos siūlo išbandyti pats regioninis parkas: pirmas, antras.

Važiuokit. Maršrutas su dviem posūkiais iš Vilniaus, paprasčiau nebūna.

Gero kelio. :)

***

Daugiau mūsų išbandytų pasibastymų Lietuvoje yra čia.