(įrašas perkeltas iš Facebooko - daugiau nuotraukų yra čia http://goo.gl/FFVO3T)
Jeigu kas nors būtų pasakęs, kad įmanoma patekti į tokią
komišką situaciją kaip šeštadienį patekome, nebūčiau patikėjęs, kad tai nėra
ištrauka iš kokio nors „Hangover“ filmo. Bet vakar mums taip nutiko –
pakliuvome į pasieniečių pasalą katafalke (taip, čia tas daiktas, kuris karstus
vežioja per laidotuves). Taip, visi žodžiai labai tiksliai atspindi, tai kas
vakar buvo – PASIENIEČIŲ PASALA KATAFALKE. (žvengiu iki šiol).
Bet nuo pradžių. Sugalvojome žiemos metu pakartoti
kažkada vasarą per bernvakarį buvusį žygį iš Vilniaus į Trakus (video
čia: http://goo.gl/87GofQ), tik šįkart pasirinkome šiek tiek trumpesnę
atkarpą nuo Pabradės iki sodybos ir pirties. Atvažiavome vakar ryte penkiese
traukiniu į Pabradę, pirma užduotis – rasti vietinį, kuris vakare mus sutiktų
iš sodybos parsivežti į Pabradės stotį. Va čia, kaip paaiškėjo vėliau, ir buvo
visa žygio vinis.
Paklausiau poros vietinių prie stoties, vienas nesutiko,
kita nukreipė į parduotuvę greta – sako, savininkas turi laidojimo namus, tai
gal sutiks parvežti. Nueinu iki jų, savininko nėra, bet paskambinu ant lango užrašytu
telefonu – sakau, šįkart gyvieji norėtų užsisakyti paslaugas.
Nesutiko, nes negali. Bet idėja gera, jei Pabradėje nėra
taksi, tai vieninteliai kas teikia pervežimo paslaugas (ir gal ne tik mirusiųjų
– juk reikia ir gyvuosius per laidotuves pavežioti, tai gal turi tam transportą
tinkamą), yra laidojimo įmonės. Išgooglinam antrą įmonę, paskambinu jai –
atsiliepusi moteriškė sako, kad jie net savo mašinų neturi, bet žino vietinį,
kuris tokio užsakymo neatsisakytų – Algis, sako, pasakyk, kad nuo Danutės.
Skambinu duotu numeriu (ir tik šiandien suvedžiau, kad čia buvo tas pats žmogus
iš pirmųjų laidojimo namų – Danutė nukreipė pas konkurentą:), Algis šįkart jau
sutinka – matyt Danutės vardas atidaro duris į jo širdį. Arba piniginę.
Suderinam, kad vakare pasuksim ir jis atvažiuos pasiimti, dėl kainos irgi
susitarsim vietoje.
Pakeliui, beje, radome gražiausią Pabradės namą:
Taip ramiai per visokius kaimelius per kelias valandas
pražygiuojam apie 16-17 km, kol pasiekiam sodybą. Čia keletas vaizdų iš maršruto:
Šitas ženklas, kaip vėliau paaiškėjo, bus labai svarbus mūsų žygiui, bet tada mes to dar nežinojome:
Pietų pertrauka po medžiu:
O pelkės ten gražios ir spalvotos:
Paskutinėje atkarpoje šiek tiek batus pamirkėm:
Kol ji kūrenasi, nusprendžiam, kad kilometrų buvo mažai
ir nueinam iki artimiausio įdomesnio objekto – už kokių 4 km Zalavo kaime yra
Smetonos atitikmens Lenkijoje Juzefo Pilsudskio gimtinė.
Ir savotiškus meno kūrinius šalia:
Pasiekiam Pilsudskio gimtąjį tašką. Apžiūrim tą keistą vietą, pakeliui dar sustabdo
pasieniečiai (nes Baltarusijos siena visai šalia, o kadangi aplink pelkynas, tai
kontrabandininkams ir nelegalams, matyt, gera vieta kirsti sienai), pasižiūri
mūsų dokumentus, paklausinėja tikslų ir atsisveikina.
O čia ta keista Pilsudskio gimtinė. Keista, nes taip ir
nesupratome mes šios vietos paskirties, ir jausmas keistas - kažkokiame plyname
lauke pasodintas ąžuolas (1937 m. jį pasodino berods Lenkijos prezidentas ar
pan.), aptvertas ryškia lenkų spalvų tvora, o šalia dar pastatyti paminklai
Smolensko tragedijai 2010 m. Kodėl čia, kodėl ne Lenkijoje ar prie Smolensko?
Ką ši vieta turi bendro su Smolensko tragedija?
Visi užrašai - tik lenkiški. Lenkams matyt dzin, kad čia
Lietuva, ir kad vienas kitas lietuvis kartais užklysta. Veža savų ekskursijas
autobusais ir jiems gerai.
Šalia ąžuolo dar ir paminklinė lenta - griežtai tik su
baltos ir raudonos spalvos žvakėmis. Norit lietuviško mastelio terorizmo akto -
atneškite čia kokią nors žalią žvakę. :)
Prabangiai traktoriuku grįžtame į sodybą, išsimaudome
pirtyje, ir jau ruošiamės grįžimui į Pabradę.
Čia turėjo būti vakaro desertas, bet kaip paaiškėjo -
tikrasis desertas buvo dar vėliau:
Dar prieš tai paskambinu Algiukui (kol mes vaikščiojom
tuos 20+ km, mūsų kalbose gerietis Algis tapo Algiuku, praktiškai šeimos
draugu, nes juk tokią paslaugą daro), pasakiau, kad 19 h lauksime jo prie
kelio, ir lygiai tą valandą šunkelyje tarp miškų tamsoje laukiame jo transporto
– bus turbūt su lengvąja mašina, pasigrūsim penkiese, kiek čia iki tos
Pabradės. Algiukas neatvažiuoja, skambinu – sako, tai reikėjo prieš pusvalandį
pasukti, dabar tik išvažiuosiu. Skubinu, kad greičiau, nes nespėsim į traukinį
už 40 min. Kol neramiai laukiam ant kelio, pradėjom eiti link Pabradės, dar
kokį kilometrą ar du nuėjom, laikas nuo laiko paskambindami Algiui. Matom, kad
į paskutinį traukinį į Vilnių jau nespėjam, 118 pasako, kad autobusų jau irgi
nebėra, bet gal Algiukas aplenks traukinį ir įsėsime kitoje traukinio
stotelėje.
Ir pagaliau, kai iki traukinio lieka gal 12 minučių,
atvažiuoja Algiukas – ir net su mikroautobusu, visi be problemų tilpsim. Vos
sustoja, aš iškart įšoku į priekį prie jo ir net nepastebėjau, kaip iš galo
pasilenkę kad jų nepastebėtumėm išsliūkino du žali žmogeliukui. Kalbinu ir
skubinu Algį, tas tyli, galvoju keistas kažkoks. Šaukiu bernams, kad greičiau
lipam, gal spėsim į traukinį, o šalia manęs staiga atsisėda vienas iš tų žalių
žmogeliukų. Kitas iš jų atsisėda į galą (tiesa, ten sėstis nelabai buvo kur –
tik kelios dėžės vietoj kėdžių numestos). Algis pradeda važiuoti, o žali
žmogeliukai iškart paprašo mūsų dokumentų – pasirodo, pasieniečiai sustabdė
Algio mikroautobusą, paklausė, kur vyksta, ir būtų keista, jei jiems nebūtų
sukėlę įtarimų tai, kad šeštadienio naktį iš miškų visai šalia sienos jo
paprašė parsivežti penki vyrukai. Galvoja, pagaus vietoje, gal kokią
kontrabandą tuščiu autobusu bandys parvežti – įsėdo ir atvažiavo pas mus.
Man vienu metu ir pikta ant pasieniečių, kad per juos jau
tikrai be šansų spėti į traukinį, ir juokinga, kad jie čia kažkokias pasalas
organizuoja. O jie tokie nemandagūs, nepristatė, ir dar gąsdina. Sakau – ot į
nerealią situaciją papuolėm, o vienas iš jų atkerta – „Joo, prisidirbot vyrai,
sėdit katafalke“. Va tada ir supratom, kad tas Algiuko mikroautobusas – pats
tikriausias KATAFALKAS, tik tamsoje mes to nematėme. :D Gale ant dėžių sėdintys
po užpakaliais rado ir bėgius karstui, aplink dar ir keletas eglės šakelių
mėtėsi nuo paskutinio kliento.
Jei kada ir galvojome, kad katafalku teks važiuoti tik
kartą gyvenime, arba tiksliau, po jo, tai dabar jau nuomonę pakeitėme.
Kokiai absurdo komedijai būtų galima parduoti šitą
scenarijų? Pasienis, tamsu, miško keliuku rieda katafalkas, jame sėdi du
pasieniečiai, vairuotojas ir penki respektabilūs imigrantai iš sostinės, ką tik
po pirties (kaip ir priklauso prieš vykstant katafalku – juk visi klientai
nusiprausia, arba tiksliau, būna nuprausiami), tuo metu jau tapę galimais
įtariamaisiais dėl kontrabandos (visi šeši, įskaitant ir vairuotoją – su
atimtais dokumentais), ir kartu važiuoja iki pasieniečių automobilio. :D
Apmaudas, kad vėluojam į paskutinį traukinį maišėsi su
isterišku juoku, kad mes važiuojame katafalku, ir pykčiu pasieniečiams –
kabinėjasi čia dėl nieko ir dar nemandagiai. Bandžiau dar tartis, kad jie mus į
Vilnių parvežtų, nes per juos į traukinį nespėjom, bet nelabai į draugystes
leidosi. Nuvykstame prie jų automobilio, jie dar patikrina mūsų dokumentus,
duoda velnių vienam iš mūsų, kuris neturėjo jokio dokumento, bet paleidžia –
mato, kad baltarusiškos cigaretės mums rūpi tiek pat, kiek Algiui ką vežti –
gyvuosius ar mirusius.
Atsikratom pasieniečiais ir sprendžiam kitą problemą –
kaip nusikapstyti iki Vilniaus. Bet Algiukas ne veltui mūsų kalbose jau tapo
šeimos draugu – pažadėjo, kad pasirūpins ir ras vairuotoją, kas tuo pačiu
katafalku mus parvežtų iki Vilniaus (jis pats negalėjo). Po ketvirto skambučio
rado vairuotoją – mes net jo vardo nežinom, bet toje situacijoje geresnio
personažo ir negalėjom gauti. Pagyvenęs rusakalbis, dirbantis statybose
Vilniuje, penkių žodžių sakinyje pavartojantis bent 3 riebius keiksmažodžius,
bet nepiktybinis ir viską žinantis apie algas Pabradėje – kas kur kiek kokioje
įmonėje uždirba. Nuotraukose matysis jis, be to pafilmavau slapta, nors ir
nieko nesimatė, bet girdėsis jo turbinis monologas – vėliau sumontuosiu ir
pridėsiu čia. Pvz. jo natūralus sakinys: „Baba bl*t stoletnaja ležala zdes
ranše vas n*chuj“.
O čia autentiškas garso įrašas iš smagiausios taksi (jei taip galima pavadinti katafalką) kelionės:
Va taip lūždami iš situacijos komiškumo mes ir grįžome į
Vilnių, visą kelią mirdami iš vairuotojo kiekvieno žodžio. Pakeliui dar
skambina žmona – „Kur esat?“, o aš bandau atsakyti – „KATA... KATAFALKE...“,
bet vos ištariu porą skiemenų, ir per juoką ir ašaras nebesugebėdavau užbaigti
žodžio. Vis tiek nebūtų patikėjusi, galvotų, kad skiedžiu. :D
Algio draugas statybininkas po Vilnių maltis nenorėjo,
nes nemėgsta vairuoti, tai paleido mus miesto pradžioje. Ir prie visos
siurrealistinės istorijos labai tiko atvažiavęs taksi – blondinė su galingu
BMW, tikrai ne pagal taisykles praskridusi per Vilnių iki mūsų namų.
Viskas, tikiuosi, kad visi šios istorijos veikėjai gyvens
labai ilgai – nes per artimiausius keletą dešimtmečių nėra reikalo vėl bandyti
katafalko.
Algi, jei kada skaitysi šią istoriją – linkėjimai, ir
kitą kartą įspėk klientus, koks pas tave transportas, kad paskui dėl šoko kam
nors neprisireiktų pakartotinų katafalko paslaugų, tik jau vienumoje. :)
Jei patiko ši, gali patikti ir kitos istorijos:
- Kaip Vietname mus persekiojo autobusas
- Išgyvenimo eksperimentas Vilniaus centre ant stogo
- Kruvinas susidūrimas su suteneriu, plaštake ir Interpolu Amsterdame
- 6 valandos stebuklingame traukinyje, arba košmaras ant bėgių Indonezijoje
- Socialinis eksperimentas Maroke, pasibaigęs mano pralaimėjimu
- Gruzinas pametė draugą lietuvį - padėjome surasti
- Kaip Nigerijos sukčiai tapo Lietuvos krepšinio rinktinės fanais
- Kaip bukas telefoninis sukčius iš Lukiškių bandė išmelžti iš manęs pinigų
Beveik esu tikras, kad bus ir daugiau. :)
---
Sekite Facebooke čia.